Prabudęs Kraujas

30 skyrius/Brolis/

Bėgau tamsoje nesustodama siaubingai ilgą laiką. Girdėjau savo šaižų kvėpavimą ir pėdų dundesį atsitrenkiant į akmenimis išgrįstą taką. Ilga gatvė, įrėminta aukštų vaiduokliškų namų, atrodė nesibaigianti, begalės skirtingų atšakų vis mane atvesdavo ten pat, todėl lioviausi klaidžioti ir tiesiog bėgau pirmyn.

Jaučiau kaip kojų raumenys mėšlungiškai susitraukia, tačiau net nudiegęs skausmas neprivertė sustoti. Kažkoks šaltumas sklendė man už nugaros, žinojau, kad jei sustosiu, jis prisivys mane ir nuskandins savo dusinančiame glėbyje. Pulsas mušėsi į ausų būgnelius it galingas būgnas, tačiau net jis neužgožė pavienių šnabždesių, kurie it vėlės staiga pripuldavo ir imdavo suktis aplink ausis.

Buvau siaubingai pavargusi, plaučiai sprogo nuo deguonies trūkumo, o kūnas džeržgė tarsi surūdijęs mechanizmas. Buvau kaip reikiant sulėtėjusi, jaučiau, kad tykantis pavojus jau visai čia pat, tačiau vis tiek riktelėjau, kai pajutau kažką brūkštelint per nugarą. Nerangiai persisukau norėdama pasižiūrėti, tačiau be aklinos tamsos nieko neįžvelgiau. Visgi, kai atsisukau atgal, vos kelioms sekundėms prieš akis išvydau juodą siluetą. Kadangi vis dar bėgau, įpuoliau tiesiai į jį.

Jis tarsi lipni masė prilipo man prie odos. Akimirksniu ėmiau dusti nebegalėdama įkvėpti. Sustojusi ėmiau blaškytis. Braukiau pirštais sau per veidą, kaklą ir rankas, tačiau nieko neužčiuopiau. Visgi, jutau neįprastą deginimą, kuris smelkėsi per odą ir lindo į mano kūną. Norėjau rėkti, tačiau įstengiau tikrai žiopčioti, buvau bejėgė prieš į mane besismelkiantį šešėlį.

Kai pirštais galiausiai ėmiau kedenti jo trumpus plaukus, vaikinas tingiai atsimerkė. Apsiblausiusiame žvilgsnyje šokčiojo smagios kibirkštėlės ir netgi krustelėjo vienas lūpų kamputis. Matydama švelnią jo išraišką, troškau ir pati šypsotis. Jis lengvai nykščiu brūkštelėjo man per skruostą ir truputį susiraukė. Dar kartą brūkštelėjo per paakį. Turbūt puošiausi išraiškingais ratilais, kurie skelbė apie miego trūkumą.

- Maniau, kad jų nebesapnuoji... – sumurmėjo tyliai.

Lėtai truktelėjau pečiu leisdama suprasti, kad beveik nebekreipiu dėmesio į mane persekiojančius košmarus. Kartais jie iš tiesų pradingsta, tačiau taip pat netikėtai ir vėl atsiranda. Nebesistengiau suprasti ką jie reiškia. Deja šią naktį kelis kartu prikėliau ir Rėjų per savo neramų miegą.

- Įkalbėk juos išvykti... – tarstelėjau atsargiai. – Eroną ir Megan. Įkalbėk juos išvykti kol dar ne vėlu. Esu tikra, kad žinai daugybę puikių vietų... galėtumėte tai paversti nauju nuotykiu.

Kelias velniškai ilgas sekundes jis tylėjo nieko nesakydamas. Tačiau pastebėjau kaip persimainė jo žvilgsnis, tapo aštresnis.

- Ne... – sumurmėjo beveik vien tik lūpomis.

Turėjau numanyti, kad atsakymas bus būtent toks. Tačiau jei sugebėčiau įkalbėti Rėjų apleisti Urgatą, be jokios abejonės taptų lengviau palaužti ir Megan su Eronu. Tačiau kaip turėjau to pasieti?

- Prašau...

- Ne.

Jau žiojausi vėl jam prieštarauti, tačiau Rėjus greitai prisilenkė ir kietomis lūpomis užspaudė manąsias. Bučinys buvo greitas ir paprastas.

- Ne, - dar kartą burbtelėjo atsitraukdamas.

Vaikinas atsitiesė ir pakankamai vikriai pakilo iš guolio. Žinoma, tai negalėjo būti taip lengva. Atsidususi likau dar šiek tiek padrybsoti, klausiausi, kaip Rėjus triukšmingai eina žadinti draugų ir taip pat į lauką išvijo Acor su Hamletu.