Prabudęs Kraujas

19 skyrius /Per plauką/

Negalėjau nusakyti savo nuotaikos. Buvau išsigandusi, pasimetusi, pikta ir jutau nenusakomą palengvėjimą tuo pat metu. Kunkuliuojantys jausmai brovėsi vienas per kitą, neįstengiau jų nuvaryti šalin. Norėjau likti taip gulėti neišmatuojamą laiko tarpą, kai visą kūną dilgčiojo nuo nuovargio, tačiau būtent dėl tų pastangų dabar viskas buvo gerai.

Viena Rėjaus ranka vis dar gulėjo man ant nugaros ir glaudė prie savęs, o kita – glostė galvą tarsi mažo vaiko ir pirštais kedeno drėgnus plaukus. Pasitryniau skruostu į jo krūtinę, buvo taip nepaprastai gera jausti jį šiltą ir gyvą, girdėti kaip ritmingai dungsi širdis, kur šiek tiek žemiau, mano kūne jai atsako kita taip pat besidaužanti širdis. Tą minutę kažkas pasikeitė ir aš suvokiau - nebūčiau to iškentusi, jeigu Rėjui būtų kas nors nutikę... nebūčiau to pakėlusi dar kartą.

- Jei dar kada nors nuspręsi pasidaryti sau galą... – sukuždėjau tyliai nepakeldama galvos. – Pasakyk man. Pati tave pasmaugsiu savo rankomis...

Pajutau kaip kilstelėjo jo krūtinė ir vėl nusileido.

- Atleisk... neįsivaizduoju kaip tai nutiko, - sugergždė švitriniu balsu.

Man patiko tyla, kuri dabar sklandė ore. Jokių viliojančių, švelnių melodijų ir pavojingo vandens tekšenimo. Tik mūsų dviejų sunkiai švokščiantys balsai.

- Išgelbėjai mano kailį... Regis, būsime atsiskaitę. Tikrai būčiau nusivylęs tokia gėdinga mirtimi...

Sukandau dantis ir susiraukiau. Supratau, kad jis bandė truputį pajuokauti ir išsklaidyti mane apėmusią melancholiją, tačiau man dėl to norėjosi tik pykti. Kilstelėjau galvą, kad galėčiau matyti jo akis. Kažkas skaudžiai truktelėjo mano viduje dar kartą suvokus, kad galėjau jo melsvų akių daugiau nebepamatyti. Lėtai papurčiau galvą.

- Tai ne atsiskaitymas... – vos vos sukrutinau lūpas. – Tai per mane tu čia. Tai mano kaltė.

- Ne, - tuoj pat paprieštaravo susiraukdamas. – Nedrįsk taip galvoti. Aš čia, nes norėjau būti su tavimi. Norėjau keliauti kartu.

Deja jo žodžiai nepanaikino kaltės jausmo įsižiebusio mano sieloje. Rėjus galėjo sakyti bet ką, tačiau aš žinojau, kad ne kas kitas, o būtent aš tempiau jį į pavojų. Rizikavo man padėdamas ir už tai galėjo sumokėti pačią brangiausią kainą. Negalėjau leisti, kad tai pasikartotų.

Nežinau ar jis įžvelgė kažką mano akyse, tačiau jo žvilgsnis persimainė ir tapo dar aštresnis. Tarsi nebyliai bandytų užkirsti kelią mano mintims. Pajutau kaip vaikino pirštai lėtai nuslysta mano skruostu ir apveda žandikaulio liniją, neskubėdami nubėga kaklu ir delnas nugula ant kaklo linkio. Per kūną pažiro keistas dilgčiojimas, tarsi mažučiai adatėlių prisilietimai, smigo į odą truputį skaudžiai tačiau maloniai.

Nesusivaldžiusi taip pat ištiesiau vieną ranką ir paliečiau Rėjaus veidą. Atsargiai pirštais nubraukiau kelias sruogas nuo kaktos, neatitraukusi pirštų priglaudžiau delną prie jo skruosto, nykščiu bandžiau įsiminti man niekada neliesto veido reljefą. Jis užsimerkė ir, regis, atsiduso, leido man tyrinėti. Sudilgčiojo pirštų pagalvėles, kai brūkštelėjau per šiurkštoką smakrą kliudydama lūpos kamputį.

Pajutau kaip Rėjano pirštai įsitempė ant mano kaklo ir vikriai pakilę sprandu įsipynė man į plaukus, nestipriai, bet tvirtai truktelėjo į save. Akių vokai greitai pakilo ir į mane susmigo tikras vanago žvilgsnis. Sekundei oras užstrigo gerklėje. Žinau, kad artėjome prie akimirkos, kurios negalėjo būti, tačiau nieko negalėjau padaryti... slapta troškau, kad ji išsipildytų.

Netikėtai mūsų tamsoje paslėptus veidus nuauksino nedrąsus auksinės šviesos pluoštas. Beveik juodos akys pagavo žybsnį ir sušvito melsva šviesa, o rusvą atspalvį įgavusi oda nebeatrodė išblyškusi. Tai privertė mus nubusti iš keisto sąstingio ir sutrikti. Abu pasukome galvas į šviesos pusę. Ir iš tiesų, horizonte buvo matyti siaura gelsva juostelė, kuri pamažu vis platėjo ir apėmė didesnį perimetrą. Kilo saulė.