Prabudęs Kraujas

24 skyrius /Dovana ir auka/

Toli nenuėjome, nes netrukus mus prisivijo Megan balsas. Ji puolė aikčioti pamačiusi mūsų pasikeitimus, nors ir pati su Eronu atrodė tikrai ne prasčiau. Draugė iš prigimties mokėjo patraukti visų žvilgsnius ir atsidurti dėmesio centre. Net nesistengdama visada atrodydavo puikiai, o dabar jos pabrėžtas grožis tikrai daugeliui galėjo atimti žadą. Pelenų spalvos suknelė išryškino jos kūno linkius ir ji be abejonės tuo mėgavosi.

Eronas taip pat atrodė neįprastai. Nebuvau jo mačiusi tokio pasitempusio. Be to, šį kartą jis nedėvėjo savo akinių plonais rėmeliais, todėl atrodė neįprastai. Spėjau, kad Megan toks vyro įvaizdis visai patiko, nes stovėjo prie jo prisiklijavusi it lapas ir savininkiškai apsikabinusi. Vaje, nejau draugė pavyduliavo?

Dar nespėjus įžengti pro milžiniškas duris, dėmesį patraukė apvali pakyla įrengta pačiame salės centre. Buvo neįmanoma nepastebėti maždaug metro skersmens stiklinio stulpo, kuris kildamas į viršų šiek tiek platėjo ir susiliejo su stikliniu kupolu. Atrodė, kad jis visas lengvai švyti, nors iš tiesų rausvai gelsvą šviesą skleidė tame stulpe sklandančios švieselės. Jos lėtai slankiojo aukštyn ir žemyn, kartais persisukdavo viena su kita. Iš karto susidomėjau, kas per padarai tai galėjo būti, nes nė kiek nesuabejojau, kad tai tam tikros formos kažkokia gyvastis.

Enolas su Iva nužingsniavo į patį centrą ir sustojo prie stalelio, padengto aštuoniems asmenims. Supratau, kad tai buvo pirmoji stalų eilė, išsidėstytos aplink pakylą, kiti stalai taip pat buvo išrikiuoti ratu ir pamažu jų daugėjo. Taip buvo užpildyta visa didelė patalpa, vietomis paliekant plačius praėjimus. Žmonės šnekučiuodamiesi užiminėjo savo vietas. Kodėl mes buvome pačiame priekyje, daug klausimų nekilo...

Nors buvau įsikibusi Rėjui į parankę, tačiau kėdę atitraukė Enolas, taip parodydamas, kur turėtų būti mano vieta. Pats vyras įsitaisė man iš dešinės, o Rėjus – kairės. Kitoje stalo pusėje susėdo Megan su Eronu, o jiems iš šonų tyliai nutūpė effigie dvyniai, su kuriomis, spėjau, jie buvo surišti.

Užvertusi galvą mačiau stiklinį kupolą, kuris iš vidaus atrodė dar įspūdingiau, nei iš lauko. Ore, kažkokios nematomos magijos dėka, kabojo šviesų kamuoliai, kurie padėdavo žmonėms surasti savo vietas.

- Čia nepaprastai gražu, - tarstelėjau tyliai. – O kas tos švieselės? – paklausiau, kai žvilgsnis vėl sustojo ties stikliniu stulpu.

Dabar švieselės plakėsi daug greičiau. Tarsi laukiniai vabzdžiai pagauti stiklainyje.

- Tai pirmosios tavo aukų sielos... – lėtai nutęsė Iva pasidėdama smakrą ant sunertų rankų, – Nejau neatpažįsti?

- Iva, - nugriaudėjo perspėjantis Enolo balsas.

Nenumaniau ar man pavyko išlaikyti neperprantamą veido išraišką. Akivaizdu, kad šis pasakymas turėjo išmušti mane iš vėžių ar bent jau pasijusti nepatogiai. Nejučia suskaičiavau, kad sklandančių šviesulių iš tiesų buvo aštuoni. Žvilgtelėjau į Enolą nebyliai reikalaudama atsakymo. Po kelių ilgų sekundžių jis linktelėjo.

- Čia nėra ilgos istorijos, - šyptelėjo visiems, nes smalsiai spoksojo ir mano draugai. – Kadangi, Iva, taip subtiliai nenulaikei liežuvio, gal norėtum tai ir papasakoti? – staiga paklausė sunerdamas rankas ant stalo ir atsilošdamas kėdėje.

Mergina lyg niekur nieko truktelėjo pečiais ir pati sužiuro į akvariumą.

- Turbūt žinote, kad Aštuoni sūnūs atlikdami ritualą sukūrė Arbitrium Animus. Ritualai tais laikais buvo labai pavojingi, tad jie visada reikalaudavo aukų. Tačiau broliai prieš tai atlikdami, to dar nežinojo... Iš jų buvo pareikalauta dovanos arba aukos. Tą akimirką jie nieko negalėjo pasiūlyti, tad paaukojo save, o Arbitrium Animus buvo pavesta atimti jų gyvybes.