Prabudęs Kraujas

3 skyrius /Išlaisvinta/

Kelias sekundes galvojau, kad galbūt man vaidenasi, bet netrukus įsisavinau tuos kelis žodžius ir puoliau į priekį.

- Tu čia... tikrai čia, - atsidusau sustojusi priešais Rėjų.

Staiga visas mano buvęs tvirtumas išgaravo, nieko daugiau negalvodama apsikabinau jį per kaklą ir stipriai apkabinau. Rėjanas buvo gyvas ir sveikas, negana to jam užteko įžūlumo įsibrauti į karaliaus kalėjimą ir praverti grotas. Nežinau dėl ko labiau džiaugiausi, ar dėl to, kad jis atėjo manęs, ar dėl to, kad regis, ištrūkęs iš lenktynių neturėjo jokių bėdų. Juk jei jam pačiam grėstų pavojus jo čia tikrai nebūtų.

Rėjus mane taip pat apkabino, tvirtai spustelėjo, o tada privertė atsitraukti.

- Turime paskubėti, jiems nepavyks ilgam nukreipti dėmesio.

Vaikinas paėmė mane už rankos ir nieko daugiau nepaaiškinęs ėmė vesti koridoriumi. Rėjui kažkaip pavyko eiti visiškai be garso, ko nepasakyčiau apie save, mano žingsniai atrodė truputį šliaužiantys, todėl susiėmiau ir pasistengiau elgtis kuo tyliau. Ėmiau suvokti, kad netrukus mes išlįsime į paviršių, net nenumaniau, kas ten galėjo mūsų laukti. Sargybiniai? Krūvos jų? Kad ir kas mane pamatytų, jie tikrai neleis taip lengvai mums išeiti, o aš buvau pernelyg silpna, kad įstengčiau sukurti bent jau nedidelį energijos kamuolį... Kuris, beje, būtų visiškai bevertis prieš Džoelio armiją.

Rėjus prigesino šviesą, kelis kartus privertė sustoti ir į kažką įsiklausė. Nužvelgdavau kiekvieną kamerą, kurią praeidavome, tačiau juose nieko nemačiau. Visgi, kažkoks keistas šaltumas pakirto man kojas ir kelis kartus vos nesuklupau.

- Tau viskas gerai? – paklausė Rėjus, kai klupdama timptelėjau jį atgal.

- Taip... – gurktelėjau. – Ne...

Kelis kartus giliai įkvėpiau ir prisiverčiau judėti pirmyn. Koridorius turėjo posūkį po kurio Rėjus paleido mano ranką ir pasilenkęs ėmė kuistis. Išlankstęs tamsų apsiaustą užmetė jį ant mano pečių, ant galvos taip pat užmaukšlino gobtuvą. Tik dabar pastebėjau, kad pats taip pat vilkėjo panašų drabužį. Vėl ėmėme slinkti koridoriumi.

Neprisiminiau ar sargybiniai ilgai tempe mane iki kameros, todėl nenutuokiau ar jau buvome arti išėjimo. Staiga mes su Rėjumi abu beveik šoktelėjome iš vietos, kai kairėje pusėje pasigirdo keistas šnarėjimas. Vaikinas mane paleido ir jo rankoje iš karto suspindo vinguriuojantis metalas pasiruošęs bet kuriuo metu pavirsti kokiu nors ginklu. Keistas šaltumas kirbėjo visame mano kūne. Suvokiau, kad tą akimirką jaučiausi tarsi mažutė skeveldra, kurią traukė kažkoks magnetas, bet kūnas tam priešinosi.

Šnaresys vėl pasikartojo ir Rėjus nukreipė stipresnį šviesos spindulį į triukšmo pusę. Žiobtelėjau, kai kažkoks gniutulas prisiartino prie vienos iš kamerų grotų. Ir tas daiktas kažką murmėjo.

- Eime... eime, eime, - greitai suniurnėjau įsikibdama į Rėjaus ranką, bet jis net nesijudino.

Manęs nedomino ką Džoelis dar laikė šiose kamerose. Kai išsikreipusios rankos persisvėrė per grotas suvokiau, kad ir kas ten buvo, tas padaras seniai nebebuvo žmogus.

- Jūs sugrįžote... – staiga supratau vieną padriką padaro šnabždesį. – ... sugrįžote manęs.... – dūsavo.

Nenumaniau kaip, bet to padaro žodžiai tarsi įgavo atskirą kūną ir atsklendę iki manęs palietė. Keisčiausia buvo tai, jog jie pasirodė keistai pažįstami, nors ir buvo nejaukūs. Rejus sukrutino savo švytinčią lazdelę ir ryškesnį spindulį nukreipė į ant grindų besivoliojantį skarmalų kalną. Tas daiktas nuleido savo galvą, tačiau pilkšvų rankų neatitraukė, o tik dar stipriau įsikibo į grotas. Keistai pasimuistęs tarsi dar labiau prisislinko artyn ir tada aiškiai pamačiau jo veidą. Oda pilkšva beveik balta, išvagota keistų įtrūkimų, rodėsi, jog oda atsilupinėjusi tarsi suskeldėjęs lukštas. O akys tebuvo dvi juodos bedugnės, kurios susiliejo su padarą supančia tamsa, dėl to gyvis rodėsi tarsi baltas iš dulkių nuoplaišų sudarytas vaiduoklis.