Prabudęs Kraujas

20 skyrius /Peržengiant kryžkelę/

Pasitraukėme nuo kelio ir stebėjome artėjančią transporto priemonę. Buvo beprasmiška mėginti pasislėpti, nes mes stovėjome it ant delno. Kad ir kas artėjo, jis jau neabejotinai buvo mus pastebėjęs. Nereikėjo ištarti nė žodžio, žinojau ir taip, kad turėjome laukti pasiruošę, nes nenumanėme ar artėjantis žmogus bus draugiškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu.

Tai buvo ryškiai mėlynas autobusiukas su tamsintais stiklais. Maniau, kad jis taip ir pralėks pro šalį, nes priemonė net gaudė nuo ją nešančio greičio. Tačiau netrukus padangos sužviegė, su vėjo gūsiu pajutau ir svylančios gumos kvapą. Mašinai dar net nespėjus visiškai sustoti, prasivėrė keleivio langas ir per jį persisvėrė prie vairo sėdėjęs vyrukas.

- Sveiki, draugužiai, kokį velnią veikiate šioje dykynėje? – šūktelėjo išsišiepdamas ir parodydamas truputį kreivus gelsvus dantis.

Iš karto susivokiau, kad tai effigie. Šie žmonės buvo specifiniai ir net nedemonstruodami savo kitoniškumo jie iš karto išsiduodavo esantys kitokie. Smalsiai nužvelgiau vyriškį, atrodė maždaug keturiasdešimties, apspurę rusvi drabužiai suteikė jam kažkokio nevalyškumo. Pečius siekiantys rusvai pilki plaukai buvo perrišti skarele, bronzinė oda išmušta prakaito, ant kaktos netgi matėsi kelios purvo šliūžės, kurias paliko besiritantys lašai. Spėjau, kad automobilyje buvo tvanku. Tamsios akys vis dar spoksojo į mus laukdamos atsakymo.

- Keliaujame į... - pradėjo Rėjus, tačiau trumpam užsikirto nebūdamas tikras dėl tolimesnių žodžių. – iki artimiausios civilizuotos vietos, - užbaigė.

- A... supratau, - caktelėjo liežuviu prisimerkęs ir palinksėdamas.

Jo budrios akys išdavė, kad tokia išsitaršiusi išvaizda tėra apgaulinga kaukė. Jam prireikė vos kelių sekundžių, kad mus nuskenuotų ir, ko gero, įvertintų. Taip pat nė kiek neabejojau, kad jis puikiai nutuokė, kur mes keliavome.

- O jūs, regis, keliaujate sunkiuoju keliu ar ne, - staiga nutęsė surimtėjęs, tačiau kitą akimirką vėl išsišiepė ir mostelėjo galva. – Nagi, šokit vidun. Pavėžėsiu.

Vis dar stypsojau nepratardama nė žodžio. Viena mano pusė norėjo atmesti šį pasiūlymą, tačiau kita suvokė, kad pagalba nepamaišytų... Tačiau ar galėjome pasitikėti šiuo effigie? Vien dėl to, kad jis buvo vienas iš tų, pas kuriuos keliavome, nereiškė, kad galėjome aklai jo gerais ketinimais.

- Pavėžėjimas mums tikrai praverstų... – tarstelėjau žvilgtelėdama į Rėjų. – Ar ne?

- Taip...

Vyriškis atvėrė priekines dureles ir mostelėjo ranka į galą.

- Turėsit lipti pro priekį, nes anos durelės užsikirtusios.

Vis dar įdėmiai jį stebėdami priėjome prie autobusiuko. Kyštelėjusi galvą pažvelgiau pro sėdynes.

- O čia nelabai erdvu... – sumurmėjau.

Visas automobilio galas buvo prigrūstas įvairiausių daiktų. Priminė metalo laužą – pavieniai metaliniai strypai, plokštės, skulptūrėlės, metalo raižiniai, kurie, ko gero, puošė kokius nors vartus... Ar šis effigie buvo vagišius?

- O, taip... – pasikrapštė pakaušį, atrodė, kad tik dabar prisiminė visą netvarką mašinoje. – Tu mažutė, kaip nors tilpsi, - nusijuokė, - o tavo vyriškis galės įsitaisyti priekyje.

- Hmm...

Nesivarginau daugiau to komentuoti ir įlipusi vidun prasispraudžiau tarp sėdynių. Atsisėdau ant kažkokio sukežusio kibiro, nes sėdynės buvo pernelyg nukrautos. Be to, jų vaizdas nė kiek neviliojo, nes atrodė taip, tarsi ant jų butų išpiltos kelios skardinės dažų ar tepalų. Tvarka čia tikrai neblizgėjo. Kai Rėjus įsitaisė priekyje, vyrukas nedelsdamas spustelėjo gazą.