Prabudęs Kraujas

35 skyrius /Tūkstantis mirčių/

Pasisukau ant kulno ir žengtelėjau kelis žingsnius arčiau durų. Enolas atidžiai stebėjo mano judesius, mačiau įtarumą jo pilkšvose akyse. Dar kartą jam šyptelėjau, tačiau man nebuvo atsakyta tokiu pat draugišku gestu.

- Smagu, kad pasirodei, - tarstelėjau.

Mačiau kaip jis nužvelgė visą patalpą, kiek buvo įmanoma. Drėgni stiklai smagiai spindėjo, o ant grindų telkšojo balos. Savo skvarbiu žvilgsniu užfiksavo kiekvieną detalę, galiausiai dėbtelėjo į klampią žemę ant kurios dabar stovėjo. Žinoma, aš neturėjau galios už savo nematomo narvo sienų, tad visas išmestas kraujas išsiliejo prie pat durų.

- Kas čia? – paklausė pakeldamas akis.

Nekaltai truktelėjau pečiais.

- Nori pasakyti, kad nežinai? – kilstelėjo antakį akivaizdžiai tuo netikėdamas.

- Kraujas. Ir pats tai žinai, neįmanoma jo neatskirti, kai jo čia tokia galybė.

Spoksodama į Enolą vėl ėmiau krutinti pirštus. Surinkau vandenį ir nedideliais sūkuriais išvijau jį laukan. Visgi bangą nubloškiau šiek tiek su jėga, kad visas vanduo persiristų į kitą slenksčio pusę. Vaikinas buvo priverstas atsitraukti, kad nebūtų aptaškytas.

- Šiandien švarinimosi diena, - pareiškiau. – Nori užeiti?

Jis apsimetė neišgirdęs mano kvietimo. Stebėjau kaip susikišęs rankas į kišenes priėjo artyn. Aš taip pat priėjau arčiau, mane truputį linksmino jo atsargumas.

- Jei tu šiandien švariniesi... tai ką iki šiol veikei tris dienas? – paklausė tingiu balsu.

Teko pripažinti, kad buvau truputį nustebusi. Nesitikėjau, kad viskas užtruko taip ilgai. Ne veltui buvau praradusi laiko nuovoką. Visgi, stovėjau nieko nesakydama. Regis jis suprato, kad nesirengiau to komentuoti, bent jau ne pirma.

- Kaip ir žadėjau, atėjau kitą rytą. Tiksliau pasakius, mėginau, tačiau visa kalva su šventykla buvo apgaubta keisto magnetinio lauko. Kopiant aukštyn jis vis stiprėjo, kol galiausiai priversdavo sustoti. Jokiais būdais nepavyko prasibrauti.

Enolas trumpam nutilo. Jo kalbėsena buvo lėta, gal netgi šiek tiek nuobodžiaujanti. Tačiau šis įvaizdis manęs neapgavo. Jaučiau kaip tuo pačiu metu jis bandė persiskverbti į mano vidų ir ištyrinėti kiekvieną mano užkaborį. Be abejones Enolas tikėjosi manyje apčiuopti tykantį pavojų. Arba jo nebuvimą. Pastarosios galimybės beveik nepripažino.

- Aš tavęs nebejaučiau, - staiga pasakė. – Tai privertė kaip reikiant išsigąsti. Ir tai tęsėsi tris dienas. Niekam negalėjau nieko pasakyti, kai paklausdavo apie tave... Atrodė, kad mirei. Tik taip galėjau paaiškinti tą tuštumą. Visgi, šiandien tu apsireiškei ir radau tave tokią, kokios tikrai nesitikėjau...

Sunėriau pirštus šiek tiek ištempdama rankas į priekį. Ant riešo nebeturėjau sujungimo žymės – juodo apvado, kuris padėtų Enolui dar labiau mane perprasti. Buvau švarus popieriaus lapas be menkiausios žymės. Nebeturėjau nė vieno rando, kurie primintų sunkiai išgyventus įvykius. Nežinia ar jaučiau apmaudą dėl visų tų ištrintų žymių.

- Tikrai? – neva nusistebėjau. – O ko tu tikėjaisi?

- Mažų mažiausiai, kad atrodysi taip gerai, - burbtelėjo pirmą kartą šyptelėdamas. – Maniau, kad būsi išsekusi, galbūt nesivaldanti... Bet dabar atrodai pernelyg gerai, netgi drįsčiau pasakyti, kad geriau nei prieš tai... Tik dar nesuprantu tai gerai ar blogai.