My princess. My prince (LT)

2 sezono 27 dalis.

***Po dviejų savaičių***

***Andželos pozicija***

-Išsipasakokite man,-paliepė psichologė.

-Prieš dvi savaites, mano vyras pateko į avariją. Bijojau ir bijau jį prarasti. Gydytojas pareiškė, kad jam gali būti koma arba atminties praradimas - tai man sukėlė dar didesnę baimę. Raudojau ištisas paras, bet nesakau, kad dabar neverkiu. Po savaitės budėjimo jo palatoje, pajaučiau, kaip pati save marinu. Atsiguliau trumpam laikui į ligoninės patalus - sustiprinti organizmą. Kai mane paleido, sužinojau, kad jam koma. Ir tikrai...-sukūkčiojau,-tikrai nelengva. Vėl sėdėjau jo palatoje ir nesijudinau iš vietos. Bet antros savaitės pirmadienį, teko keliauti į sumautą teismą. Teisė mašinos vairuotoją, kuris rėžėsi į Hazz automobilį. Prieš teisėjos akis apsiverkiau, aprėkiau tą šūdžių, iškėliau didžiausius kaltinimus ir susinervinusi palikau teismo salę. Buvo per daug skaudu žiūrėti į to niekšo akis. Grįžusi į ligoninę supratau, kad galiu prarasti savo vyrą bet kurią minutę. Tad atsisėdusi pradėjau kalbėtis su juo. Pasakoti savo prisiminimus. Bet kitą dieną Pezz atitempė mane čia, nes pati man negalėjo padėti. Ko man reikia, tai mano Harrio, nieko kito. Maldavau daktarų, kad padarytų viską, ką gali. Sakė, kad vilties dar yra. Tai man buvo demotivacija nepasiduoti. Jaučiuosi klaikiai žinodama, kad jam negaliu padėti. Tai yra skaudžiausia, kai savo mylimam žmogui negali padėti, kad ir kaip to norėdamas...-paskutinius žodžius sumurmėjau.

-Visad yra vilties. Galbūt jis atsibus? Galbūt tik jūs viską šiek tiek perdedat?-šyptelėjo ji. Galvojau pašokusi vošiu jai į jos botokso pilną snukį.

-Perdedu?! Aš sumautai perdedu?! Kaip pati jaustumeisi, jei sužinotum, kad tavo mylimas žmogus sušiktai guli komoje, o tu nieko negali padėti?! Kartotum sau, kad viską perdedi?! Sumautai verktum kruvinom ašarom! Tu nieko nesupranti! Nė velnio nežinai koks jausmas būti komoje gulinčio vyro žmona ir jo vaikų motina! Su tavimi aš baigiau!-užrėkiau.

-Nusiraminkite!-sušuko ji.

-Užsikrušk, kale!-surėkiau ir trenkusi durimis išėjau iš tos kankynės. Buvau tokia įpykusi dėl jos žodžių. Turėjau nusiraminti. Sėdau į automobilį ir nukūriau link ligoninės. Palikusi mašiną parkinge, nuskubėjau į ligoninės vidų. Pasisveikinau su keliomis sesutėmis. Laiptais užbėgau į 'Intensyvios priežiūros skyrius' aukštą. Skubiais žingsniais pasiekiau Hazz palatą. Joje kažkas buvo. Tai daktaras. Durys buvo kiek atdaros, tad pasiklausiau, ką jis kalbėjo su sesute.

-Nežinau, ar jis išgyvens... Jam koma per daug sunki. Bet dar turime paskutinę viltį. Vieną procedūrą. Jei ji nepadės, tai po metų, galbūt dviejų, teks atjungti gyvybę palaikančius aparatus...-atsiduso jis. Aš jau verkiau sudribusi prie durų. Daktaras išėjęs manęs nepastebėjo, o sesutė pasiliko Meilės palatoje. Sunkiai atsistojau ir nušliaužiau į palatos vidų.

-Sveiki,-šyptelėjo ji.

-La...bas...-sukūkčiojau. Ji atsiduso ir liūdnai šyptelėjusi pasakė:

-Atnešiu jums vandens bei raminamąją tabletę. Jei kas nors nutiktų - nusiraminsite,- paliko palatą. Paskubomis priėjau prie Hazz ir paėmusi jo ranką, ją suspaudžiau.

-Myliu tave ir nenoriu, kad tu išeitum. Tu man viskas... Nežinau gyvenimo be tavęs, nežinau, ar apskritai galėsiu gyventi be tavęs. Jei tu paliksi mano pasaulį, aš paliksiu taip pat ir keliausiu su tavimi. Prisiekiu. Kad ir kaip bus sunku palikti Evą ir Beną, bet tu juk turi mano visą širdį, o be jos aš gyventi negaliu. Jei tu išeisi, aš nepabijosiu pakelti rankos prieš save. Bet aš nenoriu, kad taip viskas ir pasibaigtų. Nenoriu... Aš noriu gyventi su tavimi lyg senatvės, kai kartu, pasilaikydami šlubuosime paplūdymiu ir galvosime apie savo nuostabius gyvenimus, apie savo nuostabius anūkus, vaikus. Apie savo begalinę meilę. Aš noriu to! Nenoriu, kad tu taip paimtum ir paliktum mane... Aš tiek tau dar nepasakiau... Tiek žodžių nepaliko mano burnos. Tiek gražių žodžių skirtų tau, nepasiekė tavo ausų... Tiek dainų mes kartu dar nesudainavome... Esi man per brangus...-pabučiavau jo ranką. Sėdėjau ir žiūrėjau į jo akis. Taip norėčiau pamatyti tas smaragdines akis, kurios visad mane pralinksmina. Kažkas įėjo į palatą.

-Štai ąsotis su vandeniu, stiklinė ir dvi raminamųjų tabletės,-šyptelėjo sesutė.

-Ar jis gyvens?-paklausiau jos.

-Jei pavyks paskutinė procedūra ir jo kūnas kaip nors atsakys į tai, tada manau, kad taip. Bet tai priklauso nuo jo pačio,-šyptelėjo ji ir paliko palatą. Atsigėriau vandens ir vėl grįžau į savo vietą. Išgirdau skambant savo telefoną. Jį susiradusi atsiliepiau.

-Klausau?

-Kodėl, po velnių, tu neesi pas psichologę?

-Pezz... Jei aš nenoriu girdėti jos 'gal jūs šiek tiek perdedat' kai reiškiu savo jausmus ir išgyvenimus, tikrai nesiruošiu sėdėti tame sumautame kabinete, su nepatyrusia psichologe.

-Ji ką pasakė?!

-Ką sumautai girdėjai. O dabar aš pas Hazz. Iki...

Padėjau telefoną atgal į rankinę ir vėl grįžau prie Hazz stebėjimo...

-Tu privalai pabusti,-sušnabždėjau jam į ausį.

***Po savaitės***

-Aš per daug jaudinuosi,-suspaudžiau vienoje rankoje Evos ranką, kitoje Beno.

-Mama, nusiramink. Pati atsigulsi į ligoninę,-atsiduso Benas.

-Jam tą procedūrą daro daugiau nei dvi valandas,-susiraukiau.

-Mama, tėtis komoje, todėl tai tikrai ilgai užtruks,-atrėmė savo galvą į mato petį Eva tai pasakiusi. Tą patį padarė ir Benas. Aš atsidususi pabučiavau jų rankas ir laukiau. Laukiau, kokia bus paskutinioji žinia...

***Po 5 valandų***

-Kokie jie mieli, kai miega,-šyptelėjo Pezz. Aš tik vyptelėjau. Gavau žinutę nuo mamos.

Dukrele, mes tuoj būsime ligoninėje. Tik ką nusileido mūsų lėktuvas. Myliu xoxo.

-Tėvai grįžo iš Egipto,-pranešiau visiems. Vėl sėdėjau ir nervingai laukiau daktaro. Po kelių minučių atbėgo mano tėvai ir iš palatos išėjo daktaras. Pašokusi ant kojų laukiau jo žodžių.

-Negaliu patikėti, bet...procedūrą pavyko. Manau, bet to patvirtinti negaliu, jis gali pabusti. 55 procentai, kaip jis pabus. Esu laimingas bei šokiruotas. Laikykime kumščius,-nusišypsojo jis, o aš net apsiverkiau iš laimės.

-Galima pas jį?-nusišypsojau.

-Žinoma,-atvėrė duris, o pats nuėjo ilgu koridoriumi.

-Negaliu patikėti, kad jis galbūt pabus,-šyptelėjau. Vėl prisėdau į savo įprastą vietą. Šalia jo. Jo oda buvo nebe tokia balta, o tai skatino mano šypseną tik didėti. Priglaudžiau savo lūpas jam ant skruosto. Jis buvo gana šiltas.

-Tu privalai pabusti. Aš per daug tave myliu, kad prarasčiau,-sušnabždėjau jam į ausį ir pabučiavusi į rausvas lūpas, grįžau į savo vietą...

Ar Harry's pabus iš komos? Ar Andželai teks nutraukti savo gyvenimą?

Štai ir naujoji dalis :) Tikiuosi, kad ji jums patiko ;) Iki kitos dalies: Wolf-in-the-dark xoxo ♥♥♥