My princess. My prince (LT)

2 sezono 32 dalis.

***Andželos pozicija***

Stipriau suspaudžiau vairą, kai pastebėjau vaikystės kaimynų kiemus. Šiek tiek jaudinausi, nes nežinojau, kaip mama reaguos.

Staiga suskambo mano telefonas. Jį paėmiau nuo priekinės keleivio sėdynės. Skambino Harry's.

-Klausau?-kiek suirzusiu balsu atsiliepiau.

-Brangioji, kur tu? Ir kodėl toks balso tonas?-spėju, kad dabar jis buvo susiraukęs.

-Aš netoli tėvų namų. Tėtis išdavė mamą su kita moterimi. Važiuoju jai tai pasakyti. Neleisiu tam žmogui skaudinti mamos ilgiau,-susiraukiau ir nugurkiau ašarų gumulą gerklėje.

-Oho. Čia tai naujienos... Nesitikėjau. Bet kam jam to reikia?-jo balsas tapo piktesnis.

-Aš jo klausiau, kodėl jis nori tapti tuo vyru, kuris žaidžia žmonių jausmais. Nieko neatsakė. Aš net nežinau kaip man reaguoti. Ar verkti, ar nekęsti jo, o gal džiaugtis, kad jį pastebėjau ir galėsiu viską pasakyti mamai..?-jaučiausi sutrikusi.

-Mieloji, tiesiog nusiramink ir pasikalbėk su mama. Kai viskas baigsis, prašau, paskambink. Nerimavau dėl tavęs.

-Miele, man viskas gerai, tik esu sutrikusi ir kiek suirzusi. Beje, galėsi nuvažiuoti į parduotuvę nupirkti produktų pastai su faršo padažu? Šiandien gaminsime vakarienę. Ryt svarbi diena,-šyptelėjau.

-Tikrai taip,-svajingai atsiduso jis.

-Nuvažiuosi?-nusijuokiau.

-Būtinai, meile. Tik ar vaikai turės vardus?

-Pasidomėjau tuo. Toje įstaigoje, vaikams, kurie dar labai maži, galima keisti vardus, tad jei mes ruošiamės imti naujagimius, tai galėsime duoti vardus, nes jie jų neturi,-nusišypsojau.

-Puiku. Sėkmės tau, meile,-palinkėjo jis.

-Tau taip pat. Myliu ir bučiuoju,-tai pasakiusi padėjau ragelį ir telefoną numečiau ant keleivio sėdynės.

Sulėtinau mašinos greitį, nes gatvėse bėgiojo vaikai. Pastebėjau mažą berniuką, kuris žaidė su kamuoliu. Nusišypsojau. Kaip aš to pasiilgau. Dešiniajame kieme žaidė dvi dvynukės. Jos mėtėsi vandens balionais. Jų juodos garbanos šokinėjo į visas puses, o juokas skambėjo visoje gatvėje. Pasiilgau tos motiniškos rutinos, kai gamini vaikams valgyti, perki rūbelius, guodi verkiantį angeliuką. Dieve, kaip pasiilgau to...

Įsukau į namo kiemą. Užgesinusi mašiną, paėmiau rankinę, raktus, telefoną, ir išlipau į lauką. Mamos bijūnų krūmų kvapas svaigino mano galvą. Uždariau mašinos dureles ir ją užrakinau. Giliai įkvėpiau ir nuėjau link durų. Kalis kartus patuksenau į jas. Išgirdau, kaip viduje žmogus pradeda kažką ir pradeda eiti link durų. Netrukus jau ilsėjausi mamos glėbyje.

-Kaip tavęs pasiilgau...-dar stipriau ją apsikabinau.

Ji mane atitraukė ir pabučiavo į kaktą.

-Kaip gražiai atrodai,-nužiūrėjo mane.

-Ačiū. Mama, mums reikėtų pasikalbėti...-sunkiai pradėjau.

-Žinoma. Užeik,-ji pasitraukė ir aš galėjau pilnai įeiti į namus. Jie taip pat kvepėjo bijūnais.

-Eikš. Pasidariau arbatinuką arbatos. Eime į terasą,-šyptelėjo ji ir įsikabino į mano parankę.

Ji vilkėjo rusvus, šilkinius marškinėlius, kurie gražiai krito jos kūnu, baltas, sluoksniuotas kelnes, kurios einant gražiai plevėsavo ir atrodė, kad mama sklando ore. Avėjo rusvus, lakuotus batelius. Jos kaklą puošė perlų vėrinys. Plaukai buvo gražiai sušukuoti ir jie gražiai krito jai ant pečių. Atrodo kaip iš filmo su namų šeimininke.