TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

PIRMA DALIS

PIRMA DALIS

„Gali būti tik priešas arba draugas, ir nieko daugiau"

ARTEMA

Rankos sučiupimas kartojasi jau senokai. Vaizdinys prieš akis lyg kažką būčiau praleidusi, lyg ne iki galo supratusi. Vestuvinis žiedas ant kairės rankos bevardžio piršto. Tai ne visai platus, tačiau gryno geltono aukso rankos aksesuaras. Po to sumirksėjus dar prisimenu laikrodį. Tai turėjo būti originalus, galbūt šveicariškas, kažkokios žinomos kolekcijos vyriškas laikrodis. Gerai žinojau apie tokius, tik neturėjau atminties, kokie ir iš kur, ir kiek plačiai atveriama piniginė. Pakreipiau lanką ir nustojus vėjui sklaidyti mano plaukus, iššoviau. Pataikiau tiesiai į taikinio kraštą. Pasilenkus pačiupau dar vieną ir nusitaikius šoviau, praleisdama pro šalį.

- Barebow per prasta, - caktelėjo liežuviu vyriškas balsas už nugaros. Vos sekundei suklusus, vėl nusitaikiau ir įtempusi paleidau. Susmigo į prastai nupjautą veją. – Juk sakiau, - pusę lūpų šyptelėjo.

- Girdėjau turi namų darbų, kodėl tau neatsivertus knygos? - pasiūliau.

- Daug pagundų aplink, - nenusileido jis. Nuleidau lanką, nes supratau, kad nepageidaujamas žiūrovas tik blaško. Susirinkau strėles, sudėjau į krepšį ir atrėmiau į koloną su visu lanku. Kiek pasvarsčius pažvelgiau į jį, o jis pakreipė galvą į mane. Suspaudusi pirštais strėlę, atėjau iki jo. Už Areną buvau kiek žemesnė, todėl jaučiausi kaip pelė žiūrinti į liūto snukį, kuris tuoj patieks mane vakarienei per daug nesistengiant pasikepti. Kai šilčiau, tai ir sočiau.

- Pažįstu tave gal dvi savaites, - ramiai tariau nenuleisdama akių nuo jo ryškiai mėlynų. – Ir tai gailiuosi.

- Žinau, išnešiau tave iš baro su rankoje laikytu alaus buteliu. Dar tave vežiau į ligoninę, dar mudu bučiavomės ir... - nusišypsojo nekaltai gūžtelėdamas pečiais.

- Priminimas nereikalingas, - suraukiau nosį.

- Kaip ir skolinga? – tikslinosi nekaltai.

- Nemanau. Niekas neprašė, - kietai sučiaupiau lūpas lėtai papurtydama galvą.

- Tu visada tokia rimta? Dar nemačiau... - jis apsimetė mąstantis. – Kaip ten vadinasi...? – pasuko pirštą ore. – Šypsenos? – praėjau pro jį. Arenas prunkštelėjo. Grįžau prie jo ir pro šoną, iš rankos, paleidau besiverčiančią strėlę, kuri labai tiksliai pataikė į taikinio centrą. Jis šiek tiek pasisuko į mano pusę, o aš sarkastiškai nusišypsojau.

- Ir tau gražios dienos, - atsiduso jis nužvelgdamas horizontą už „Tylių minčių" klubo taikinių.

Buvo gana sudėtinga vengti Pono milijono šiame nedideliame universitete. Neturėjau jokio supratimo, kodėl ši mokymosi įstaiga laikoma su tokiu prestižiniu statusu kaip „universitetas". Taip, čia buvo puikių programų, gerų užklasinių veiklų, sukalbamų dėstytojų, bet universitetą įsivaizduodavau kiek didesnį. Gal dėl to, kad Darvenas net nėra didelis miestelis? Bet kokiu atveju Areno vengti kaip su pliku pešiotis - yra reikalų.

Problema buvo ir tos kelios paskaitos, kurios pasirodo, praktiškai, bendros. Pavyzdžiui, ta užknisanti darbų paskaita, kurios dėka neįmanoma išeiti iš rankdarbių parduotuvių, nes vis po parašu atsinešti tą ir aną. Nesupraskit manęs neteisingai, aš mėgstu kurti, bet ne siuvinėti. Šį kartą teko kentėti vyrukų įrankių garsų įvairovę. Jie vargo ties drožinėjimu, konstravimu, planavimu, apskaičiavimu ir dar galai žino kuo. Tiesą sakant aš būčiau buvusi ne prieš, jeigu kas nors duotų plaktuką į rankas, o ne adatą. Šiandien ir vėl siuvinėjimas, o aš negalėjau pakęsti tokio kruopštaus darbo. Nebuvau siuvėja, nesiruošiau tapti mados dizainere ir tokios nesąmonės man tiesiog nereikalingos. Durdama adatą pro nesuskaičiuojamą kilpelę, dar kartą pakėliau akis ir išvydau Areną, pasirėmusį į stalą ir pieštuku kažką makaluojantį ant plono braižybos popieriaus. Panašu, kad ne daug kas gaudėsi darbų pamokose, ypač brėžiniuose. Jis pasitaisė akinius, kurių dar nebuvau ligi šiolei pastebėjusi. Ir nemeluosiu, mano akys nužvelgdavo jį. Pagaudavau tą nenumaldomą norą pažiūrėti į jį, nors stengiausi su juo nebendrauti, ignoruoti ir viską, kas tik įmanoma po to karto, kai jis mane dar sykį pabučiavo. Pažinojau jį tik suknistas dvi savaites, bet atrodė daugiau. Nežinojau nei koks jis, nei kas jis, nei apskritai iš kur jis išdygo. Universitetą lankau jau kuris laikas, bet ankščiau su juo nebuvau susidūrusi, tai kodėl dabar? Tiek spoksojau, kol įsidūriau adata į pirštą.