TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DVYLIKTAS SKYRIUS

DVYLIKTAS SKYRIUS

„- Tau dvidešimt septyneri. Negali paprieštarauti savo tėvui?

- Tau dvidešimt. Kaip sekasi paprieštarauti saviškiams dėl mudviejų?"

DABAR

ARTEMA

Grįžau namo su mintimis apie jį. Buvo be proto sunku uždaryti jo namų duris. Jis atrodė toks nuskriaustas, toks pavargęs, kad mokslai ir šeima, ir pinigų trūkumas atrodė niekis palyginus su tuo vaizdu prieš akis.

Štai vaizdas, kurį uždarius duris radau, buvo ne ką mažiau intriguojantis. Nusispyriau batus ir nusitraukiau gobtuvą nuo galvos.

- Sėsk, - griežtai tarė tėvas.

- Pastovėsiu, - susidėjau rankas ant krūtinės. Žvelgiau čia į tėtį, čia į mamą. Laiptais žemyn nusileido Alisa, nešina knygomis ir kuprine. Susižvalgiusios, mostelėjau galva, kad eitų ir nesiklausytų šito pigaus cirko, kad jai nereikia mokytis iš manęs to, ką darau, to, kas mane verčia virsti į kažką, ko pati neatpažįstu. Negaliu sakyti, naujoji aš man labiau buvo prie širdies, tik va kai kam prieš akis tai labai nepatiko.

- Buvai atsidūrusi Chrone pas banditus. Tame be proto pavojingame rajone, kur net vabalai kratosi to purvo nuo savęs, - spaudė kumštį tėvas. – Buvai dar kartą prišerta narkotikų, už tave reikalavo nežmoniškos sumos. Čia buvo įtraukta policija, pats meras ir jo vaikai. Viskas tik todėl, kad nežinai savo vietos!

- Artema, šitaip negali elgtis. Turėjai sėdėti namuose, o tave randame grįžtančią paryčiais iš neaišku kur, - pagaliau prabilo mano mama. Pasirodo tokią dar turiu. – Dabar beveik rugsėjo galas. Administracija informavo, kad atitinkami pažymiai, atitinkamas praleistų dienų skaičius įtakoja studijų finansavimą, - atsidusau perversdama akis. Vėl pasisuko kalba apie pinigus.

- Tai ką man dabar daryti? – skėstelėjau rankomis abu nutildydama. – Ką man dabar daryti, ką? – pakartojau klausimą.

- Kas tau pasidarė, Artema? – nusivylęs tėtis persibraukė rankomis per veidą.

- Kiek tikrinau, sudegė mano namai, viskas, ką mylėjau, ką branginau. Sudegė ten visa šeima.

- Nešnekėk taip, - pakreipė galvą jis.

- O taip nenutiko? Kažko nesupratau? Tavęs niekada nėra namuose, Tėti. Tu, mama, nebeegzistuoji mano gyvenime. Turbūt daugiau kartų kalbėjausi su seneliu nei su tavimi nuo pastarųjų įvykių, nors tu net nedirbi. Po ilgiausio nedarbingumo, tu visvien negrįžti dirbti. O kaip Alisa? Negi ir ją apleidot?

- Artema, kai ant savo sprando sėdėsi su viskuo, kas gyvenime yra svarbu, kai jausi atsakomybe už save ir kitus, įvertinsi, kodėl šitaip viską darėme ir darome.

- Tame ir problema, tėti, kad jau seniai noriu dingti iš čia, - prisipažinau.

- Todėl tu su tuo tipu? Jis gal ir mero sūnus, bet visi mes žinome, kokie yra turtingų tėvelių vaikai: prisidirbę, išlepę, begėdžiai ir siauro mąstymo.

- Arenas ne toks, - suspaudžiau kumštį. – Tu net nesiruoši jo pažinti. Tu šaudaisi žodžiais, kurie nei nėra pagrįsti, - nusijuokiau beviltiškai.

- Tikrai? Nuo pat jo pasirodymo tavo gyvenime, tu negrįžti naktimis, tu nelankai paskaitų, tavo pažymiai neaišku kokie, tu nebeveiki tai, ką mėgdavai veikti, tu apsvaiginama du kartus, tu grįžti girta ir apsirūkius, švaistai mano uždirbtus pinigus veltui, tu pagrobiama Chrono banditų, tavo ranka, šį kartą kita, supjaustyta, tu bėgi iš namų nepasakydama kur esi, kada grįši. Dvidešimt metų nėra suaugusiojo riba, tai vaiko lygis, - pasilenkė į priekį.