TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

„Išeiti iš proto lengva, sugrįžti sunkiau"

ARTEMA

Bandžiau susikaupti referatui ir vieną dieną, ir kitą, ir trečią, bet mintimis gyvenau visai kuo kitu, o ne mokslais. Bandžiau sau meluoti, kad man jie rūpi, nors iš tiesų ne. Mane valdė noras būti su Arenu ir leisti laiką tik su juo. Aš netgi išjungiau telefoną, kad nekiltų pagunda susirašinėti, paskambinti ar kaip kitaip su juo kontaktuoti. Mane erzino kiekvienas dalykas nesusijęs su Arenu ir tai buvo kažkoks nusišovimas lygioje vietoje.

Praėjo dar dvi spalio savaitės. Orai nors ir buvo gražūs, vėso ir į striukę tekdavo suptis vis stipriau, netgi šaliką jau sukti aplink kaklą, pasikeisti dabartinę į šiltesnę kepurę.

Stengiausi, Dievas matė, ir skaityti, ir dirbti su kompiuteriu. Klausiausi ir muzikos dirbdama, ir aplinką keičiau, kad tik pavyktų kas nors, bet viskas sukdavosi tik apie jį.

- Mažas šiknius, - uždarius kompiuterį trenkiau kumščiu per stalą. Pasirėmiau ranka ir sužiurau pro langą. Nei nepajutau kaip nusišypsojau. Kambaryje stovėjo krūva rožių. Kiekvieną dieną, jeigu ne pats atveždavo, tai atsiųsdavo kurjerį, kad perduotų. Kokia data, toks ir rožių skaičius. Galėjau teigti, kad tuoj pro jas nepraeisiu, bet ar galėjau skųstis? Ne, tik ne tokiu dėmesiu. Kiekviena diena prasidėdavo šypsena, bet tuo pačiu ta šypsena greitai blėsdavo, nes žinojau, kad artėja diena, kai jis turės išskristi dviems mėnesiams. Prašymas taip ir liko nugulęs stalčiuje dėl galimybių derinti darbą ir mokslus, aš nei neieškojau darbo. Visas mano mintis blokavo pastarieji įvykiai: nuo to tipo ant motociklo, kuris vis nepaliko manęs ramybėje, iki rūpinimosi ir Emerės lankymu ligoninėje. Pastarąją jau pagaliau paleido gydytis namo. Daktarai įsitikino, kad jos nebekankina dusuliai, kad smegenys vietoje ir nėra šalutinių padarinių. Nors, kai domėjausi, ji dar ne universitete, bet pažadėjusi jau šiomis dienomis ten sugrįžti. „Mados ir kultūros" savaitė buvo priverstinai nukelta ir ji vyks rytoj nuo ryto. Kodėl, nežinojau, bet Alisai buvo daugiau laiko pasiruošti geresniam įvertinimui. Rytoj vakare Ivaras nori, kad nueitume į „Šokių ringą", kur varžysis šokėjai laisvu stiliumi: nuo gatvės šokių iki breiko. Todėl galima teigti, kad rytoj visa diena bus užimta ir tai paskatins mane mažiau mąstyti apie Areną. Paskutiniu metu ir jis pats buvo labai užimtas. Daugiausiai kankinosi su knygomis ir ilgai trunkančiais darbais, todėl kartais paskambindavo vakarais ar atsiųsdavo žinutę rytais. Net šiandien nesulaukiau jokios žinutės iš jo, stengiausi netrukdyti.

Skaičiau lovoje jau gal penkioliktą puslapį apie ankstyvąjį vaiko amžių, bet supratau, kad nieko nesupratau, nes skaitė tik akys, o ne smegenys. Kažkas pabeldė į kambario duris.

- Alisa, mokausi! – šūktelėjau pasitaisydama akinius. Kažkas visvien beldė neatstodamas. – Mokausi! – pakartojau aiškiai. Visvien beldė. Atsidusus, trenkiau knygą puslapiais žemyn ir prisiverčiau išlįsti iš po šiltos antklodės. – Kurios žodžio dalies šiandien tavo ausys neįsileidžia. Atsilieku su viskuo, ką tik turiu ir... – staigiai atidarius duris išvydau prie slenksčio visai ne Alisą. Pirmiausiai raudonų rožių krūvą, kurios šiandien dar negavau, o tada Areną. Atsirėmus į durų staktą prikandau lūpą. Paėmiau gėles, vienu žingsniu žengus atgal padėjau jas ant stalo, o tada griebiau Areną už striukės ir įsitraukiau paskui save. Jis koja paspyrė duris ir prisitraukė mane prie savęs.

- Milijonas metų, - tariau jam pabučiuojant mane.

- Žinau, - atsakė bučiuodamas ir nebesustodamas. Apglėbęs mane vis stūmė atbula link lovos.

- Kas tave įleido? – paklausiau, ranką pridėdama prie jo krūtinės.

- Alisa, - šyptelėjo. Jis stumtelėjo mane ant lovos ir kur kas greitesniais judesiais švelniai užgulė mane. Apsivyjau rankomis jo kaklą ir jo bučiniai tiesiog privertė pamiršti visą pasaulį. Jo rankos lakstė po visą mano kūną. Pirštai graibaliojo viską po megztiniu. Lūpos glamonėjo kaklą, ausį, lūpas, visą smakro linkį. Tada prisiminęs pakėlė smilių ir liepė luktelėti. Atsikėlęs nuėjo, užrakino kambario duris ir tada atsisegė megztinį. – Ateik čia, Princese, - nusišypsojo ir grįžo pas mane. Nutraukė nuo manęs tą megztinį ir nusegė liemenėlę. Pakišo rankas po mano nugarą ir apkabino nusėdamas nuogą odą bučiniais ligi pat bambos ir kiek kelnių diržas dar leido. Kutenimas, švelnumas ir nesveikas noras mautis viską lauką, ką dar laikiau ant savęs. Jo glamonės kėlė susijaudinimą, rankos tiesiog gniaužėsi nuo nevaldomo noro atsegti tą jo prakeiktą kelnių diržą ir galų gale pasiduoti viskam galutinai. Laikė mus tik vienas dalykas – tie jo nelemti nesugyję šonkauliai, kurie lūžę per mane. – Galėčiau taip visą dieną, - mėgaudamasis tarė jis. – Jeigu ne darbai, jau seniai būčiau atvažiavęs. Pykstu ant savęs, kad negaliu skirti tau daugiau dėmesio.