TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

„Pirmą kartą tiesiog tylėjau ir

neieškojau jokio atsakymo toje tyloje"

ARTEMA

Bėgant lapkričio mėnesiui, šiek tiek atsigavau. Arielis vis nenusileido man ir vertė lankyti paskaitas. Prie to prisidėjo ir boksavimas ringe, kai turėjo laisvą minutę. Vakarais nutūpdavome lošti biliardą. Arielis planavo padaryti tą patį pas save bare. Jis sakė, kad jam trūko tokios veiklos, už kurią nereikėtų mokėti pačiam, todėl idėją įsirengti bare jau pasiliko savo mintyse. Karts nuo karto nuvažiuodavau su juo į šokių treniruotes, kurios vykdavo arba jo bare, arba šalia bokso ringo toje pačioje patalpoje. Kol jis taškėsi į visas puses pagautas muzikos ritmo, aš sėdėdavau sukryžiavusi kojas prie savo kompiuterio. Tai skaitydavau, tai ruošdavausi paskaitoms, tai ieškodavau informacijos, kurią reikėdavo žinoti artėjančiai sesijai po Naujųjų metų.

Dienos ėmė bėgti greitai, buvau labai užsiėmusi. Padedama Alisos paruošiau priemonę pavadinimu „Skeletonas" specialiosios pedagogikos paskaitai. Tai buvo minimalistinė žmogaus anatomija pasiūta iš medžiagos. Vaikai, naudodami tokį žaidimą galės susipažinti su vidaus organais, skeletu ir griaučiais. Šalia kompiuteriu sumaketavau korteles, kurios padės įsiminti pavadinimus. Jau buvau pamiršusi, ką reiškia maketuoti, kurti, redaguoti, tiesiog džiaugtis mėgstama veikla. Tai priminė visas mano ugdomąsias knygeles, kurias kūriau dar iki gaisro, kurioms negailėjau nei savo uždirbtų pinigų, nei laiko.

- Po galais, nemaniau, kad šitame reikale būsiu toks kvailas, - persibraukė rankomis per veidą ir aš prapliupau juoktis. – Ne, rimtai. Čia darželio vaikams? – tikslinosi Arielis sėdėdamas ant kilimo mano miegamajame, nes jam tai atrodė neįmanoma. Pastrigo su tiksliu organų išdėliojimu ant žmogaus kūno. Preliminariai žinojo vietas, bet kas ant ko dėjosi, jau buvo bėda.

- Eina sau, čia neišgėręs nesuprasi, - pats juokėsi iš savęs. Atsiskaičiau ir kelis referatus ir gavau visai neblogus balus, kas man vis dar leido išlaikyti valstybės finansuojamą vietą universitete. Retai kada būdavau vienui viena. Su manimi būdavo arba mano sesuo, arba dar kartais pasikviesdavome ir Emerę kartu. Stengėsi įsitraukti ir mano mama, nors ji vis dar atrodė labai liūdna, matėsi tai iš akių. Pastebėjau, kad vis dažniau ir dažniau nėra tėvo, kad jo tiesiog nėra, kad per Areną ir savo nuotaikas iki dugno, nepastebėjau jog jis kažin ar miegodavo šiuose namuose. Negvildenau šios temos nei su Alisa, nei su mama. Nusprendžiau palaukti, kol kažkas man prabils. Ilgai laukti, aišku, nereikėjo.

Mama tiesiog prisėdo vieną vakarą šalia ir pranešė, kad nori su tėčiu padaryti pertrauką, kad jiems abiems reikia laiko išsiaiškinti dalykus, kurių mudvi su Alisa dar nežinome, dar nepažįstame. Tėtis jau kurį laiką nemiegojo namuose, nes jiedu su mama jau seniai nesutarė, o kaip paaiškėjo santykiai šaukėsi krizės dar prieš gaisrą. Nors maniau, kad manęs čia niekas neapsikenčia, sužinojusi, kad šeima galutinai byra, rankos ėmė ir nusviro. Senelis neišvyjo mūsų iš namų, net ištikus sunkiam laikotarpiui. Jie nusprendė, kad tėtis išeina, nors čia jo tėvo namai, o dukros ir jų mama lieka, kad nebus rodomas nepasitenkinimas, kad reikalingas palaikymas. Supratau, kad jis išėjo taip ir nepamėginęs atsiprašyti už tai, kad trenkė antausį nežiūrėdamas nieko.

Tokiems sunkiems jausmams lydint šiuose namuose, vis dažniau būdavau pas Arielį. Jautėmės neblogi draugai, kurie vienas apie kitą nemažai žinojo, kur kas daugiau nei visi kiti. Dažnai žaisdavome kortomis ant grindų, atsirėmę į lovos kojūgalį arba į sofą. Dažnai traukdavome vienas kitą per dantį ir daug juokdavomės, nors širdis daužėsi krūtinėje labai nerami. Stengiausi ir verčiau save jaustis gerai, stengiausi pamiršti kaip trūko Areno, kaip slėgė mamos ir tėčio santykiai, pinigų nebuvimas mano kelnių kišenėje, bent jau mokslus išlaikiau, nors darbo taip ir nerizikavau ieškoti. Bėgant lapkričiui Arenas vis dažniau paskambindavo ir mudu vis dažniau kalbėdavomės. Vieną kitą kartą bendravome tryse, nes taip jau gavosi, kad skaičiau pas Arielį susirangiusi lovoje, kol tas sprendė savo matematinius išvedžiojimus lentoje. Juokėmės visi kartu ir džiaugiamės, kad girdime vienas kitų balsus, kad jau artėjo gruodis ir visi plojom rankomis, kad vėl galėsime linksmintis tryse. Kol dirbdavau prie kompiuterio, Arielis spręsdavo savo darbus, braižė schemas, rašė sudėtingus uždavinius, ruošdavosi paskaitoms, užsikabinęs akinius ant nosies daug skaitydavo. Kartais įsiterpdavau, atimdavau knygas, mesdavau pagalvę į veidą. Jis darydavo man tą patį. Ne kartą išmaudė savo duše ir manajam, ne kartą sėdėjom su vieninteliais šlapiais drabužiais, neturėdami pakaitinių. Spėjau dar daug kartų apsilankyti „Šokio ringe" ir stebėti kaip jis šoka, kaip kiekvieną kartą laimi. Kartais sukdavosi virtuvėje, bet prisipažino, kad iki kulinaro jam kaip iki mėnulio. Tą galėjau patvirtinti, kai paragavus kepsnio, supratau, kad jis neįdėjo druskos. Kartais prisigriebę Alisą lėkdavome į jo barą. Buvo vakarų, kai abu sėdėjome apsikabinę unitazą ir tiesiog nejudėjome. Galiausiai paaiškėjo, kad abiejų skrandžiai vienodi ir kęsti pagirias sudėtingas reikalas. Vieną vakarą kelios skardinės alaus pravėrė mūsų liežuvius ir mudu ėmėme dainuoti, galiausiai repuoti. Pasirodo abu vienodai nusidainuodavom, o kartais sudainuodavome ir visai neblogai. Tas neblogai, tai tik velnio ausys galėjo atlaikyti.