TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

ŠEŠTAS SKYRIUS

ŠEŠTAS SKYRIUS

„Tai reikalas, tai pergalė, bet ne meilė"

ARTEMA

Atrodo, kad išvis nebuvau užmigus. Gulėjau spoksodama į miegamojo lubas. Suraukusi kaktą prisiminiau visus vakarykščius vaizdus. Nuo kūno net nesugebėjau nuplauti to kaitinančio jausmo prisilietus Arenui prie manęs. Tiek ne daug reikėjo, kad būčiau buvusi jo, tiek ne daug reikėjo, kad viskas verstųsi į man nežinoma pusę. Kas būtų buvę po to? Kas būtų, jeigu nebūčiau padėjusi taško ir visko nutraukusi?

- Artema! – riktelėjo kažkas laiptinėje. Persibraukusi ranka per veidą netroškau nei atsakyti, nei kalbėti, nei mirksėti, nei išvis gyventi. Šeštadienis, bet jaučiausi it kažkokiame nežinomybės pragare. Per šias dvi savaites viskas taip apsivertė aukštyn kojomis, kad tikrai to neplanavau. Tikrai neplanavau suartėti savo noru su Arenu. – Artema! – vėl išgirdau šūkavimą. Atsidususi išlipau, užsitraukiau pižamą ir įsispyriau į minkštas šlepetes. Susirišusi chaotišką kuodą, atidariau duris ir pasikrapščius akis pagaliau išsižiojau, tik bėda ta, kad ir likau sustingusi. Pamirksėjusi išsišiepiau ir nieko nelaukusi šokau į glėbį.

- Negaliu patikėti, kad tu čia! – riktelėjau iš laimės. Mane apkabino stiprios rankos ir įsikniaubė į kaklą.

- Jaučiuosi pagerbtas, - apsidžiaugė jis.

- Kada nusileidai?

- Vakar vakare. Norėjau parašyti, bet pamaniau, kad miegosi, todėl sumaniau padaryti staigmeną, - paleidęs paaiškino.

- Nemiegojau, buvau pasimatyme, - numykiau be nuotaikos.

- Verda gyvenimas be manęs. Einam padarysi kavos, aš parūkysiu ir papasakosi, - paskatino lipti laiptais žemyn. – Beje, su tavo seneliu jau persimetėm porą žodžių, - skėstelėjo rankomis.

- Būtų naujiena, jeigu taip nebūtų įvykę.

- Jis vis dar mane myli labiau nei tave.

- Nesigirk, - suraukiau nosį. – Aš jo mylimiausia anūkė.

- Ivarai! – iš virtuvės atlėkė Alisa ir puolė ant kaklo.

- Reikėjo statyti paminklą mano vardu, - nusijuokė jis apkabindamas. – Labas, Ali.

- Kur einat? – tikslinosi ji.

- Noriu parodyt Artemai savo mašiną ir užtraukt truputį. Pažadu ateiti vėliau pas tave, - mirktelėjo jis.

- Pabandyk to nepadaryt, - pakilnojo antakius ji. Ivaras sudėjo rankas tarpusavy tarsi melsdamasis. Užsimečiau striukę ir nusekiau paskui vaikiną į lauką. Jis mostelėjo galva, kad eitume arčiau vartų, kur stovėjo jo graži balta Audi.

- Kokius milijonus už ją sukrovei? – pasitikslinau, pirštu perbraukdama per kapotą. Jis pasikasė pakaušį.

- Tu nenori žinoti. Nagi sėsk, pravešiu, - mostelėjo galva, todėl sėdom ir išlėkėme nieko nelaukę. Sėdėjau su pižama ir atlošusi galvą tiesiog pravėriau langą ir mėgavausi tuo maloniu rytiniu vėjeliu. Ivaras sustojo pirmoje pasitaikiusioje aikštelėje. Prisidegęs cigaretę įtraukė ir atkišo man. Kiek pasvarščius papurčiau galvą. Tai kėlė priminimus, kad po užtraukimo su Arenu, nualpau ir atsidūriau ligoninėje. Cigaretė nepadarė galo, bet liko keista asociacija.

- Tai kas toks? – išpūtęs paklausė jis, apsukdamas savo kepuriuko snapelį į pakaušį. – Matau, kad akys liūdnos.

- Tik nebūk psichologas ir tėvelis viename, - pasisukus į jį pakreipiau galvą.