TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

„Nors kur nors tinkamas"

ARTEMA

Žaliosios rezidencijos teritorija buvo padegta kaip ir bet kuris pastatas, kuris buvo apvogtas tų pačių nusikaltėlių, dar kitaip vadinamų Ugnies banditais. Susidėjusi rankas ant krūtinės žvelgiau į keturių aukštų pasakiško grožio dvarą ir tarsi užšąlusi laike prisiminiau viską, kas vyko iki šiandienos. Grįžo kiekvienas prisiminimas, grįžo tas skausmas nudegus ranką ir išvydus sužeistą mamą. Grįžo tai, kas sunaikino ir išskirstė mano šeimą. Atvažiavo gaisrinės, praskriejo greitosios medikai. Iš vieno ekipažo išlipo mano tėvas, kurio nemačiau jau tiek laiko, kad vargu ar dar man buvo svarbu. Jis pažvelgė į mane, aš linktelėjau. Jis nubėgo su kitais gesinti įsiplieskusios ugnies ir daugiau jo nemačiau. Apsisukusi traukiau tolyn, ieškodama savo senelio. Jis pasirėmęs į medį stovėjo susiėmęs už širdies.

- Seneli, - priėjus paskubomis paliečiau jo petį.

- Artema, ar tau viskas gerai? Per tiek dujų negalėjau įžiūrėti, kur esi, todėl teko eiti į lauką vienam, nes nebegalėjau pakelti to dusulio.

- Man viskas gerai. Buvau su Arieliu ir Arenu. Svarbu išėjai. Važiuosime namo, vos tik leis kriminalistai, - palinkčiojau. Tau reikia atsisėsti, tu sušąlęs.

Prie mūsų atėjo Arenas ir nusivilkęs savo švarką tuoj pat ištiesė jį man. Buvau su suknelę ant petnešėlių, todėl šiluma negalėjau labai pasigirti.

- Jie neišleis nei vieno, kol neapklaus. Pasistengsiu, kad mus apklaustų greičiau, - pratarė jis. Linktelėjau. – Parvešiu jus namo.

- Būtų gerai, Arenai, ačiū, - linktelėjo senelis. Jis nuėjo pas kriminalistus duoti pats pirmas parodymus. Senelį palydėjau atsiremti į kažkieno mašiną.

- Gal pasirodykime medikams? – pasiūliau. Jis papurtė galvą.

- Yra kam reikia labiau. Man viskas bus gerai, tik sukasi galva, - jis atsirėmė į baltos mašinos kapotą ir tiesiog atsitiesė.

Ir jie apklausė mus. Kažkas užsiminė kriminalistams, kad mes buvome tie trys, kurie geriausiai matėme banditus, su kuriais daugiausiai kontaktavome, kad mes matėme vieno iš jų veidą, bet aš jiems nieko nesakiau ir Arielis su Arenu. Vaikinai tylėjo, nes žinojo, kad viešai prasidėti su tokiu kriminaliniu pasauliu buvo lygu išsikasti sau duobę vidury baltos dienos. Arielis buvo iš Chrono ir jis žinojo kaip viskas veikia. Arenas turtingas, o kur turtai, ten problemos.

Pasak teisėsaugos, šie banditai jau ilgai ieškomi, tik nepavyksta aptikti jų buveinės ar sugauti jų pačių. Visi suaukoti pinigai buvo išnešti akimirksniu, visos brangenybės, turtas taip pat. Sunkiausia buvo Arieliui, kuris dėjo tiek vilčių į šį renginį. Kai buvo paleistas iš trumpos apklausos, atsidarė iš kažkur išsitraukęs butelį ir atsisėdęs ant kapoto užsivertė iki dugno. Šalia jo atsisėdo žado netekusi Oktavija. Ji atkišo ranką, o jis įgrūdo jai butelį. Abu lūkuriavo tylėdami.

- Arenai, Oktavija automobilis jau atvažiavo. Paprašysiu apsauginių, kad taviškį parvairuotų, - paliepė tėvas.

- Aš negėriau, todėl parvešiu Artemą ir jos senelį namo, o tada atvažiuosiu pas jus, - nesutiko. Žinodama, kad Ponas Bleikas nekels čia scenos vidurį minios žmonių, jis linktelėjo ir sukąstais dantimis nuėjo pas savo žmoną į automobilį. Tavija dar kartą užsivertė Arielio butelį ir nurijus, nusibraukė atbula ranka nepaisydama nei savo makiažo, nei įvaizdžio.

- Tu tikras šiknius, bet prie butelio visada tinki, - sumojo ji.

- Nors kur nors tinkamas, - kilstelėjo butelį vaikinas ir vėl užsivertė.