TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

KETVIRTAS SKYRIUS

KETVIRTAS SKYRIUS

„Pažiūrėsim kaip ilgai bėgsi"

ARENAS

Ji tiesiog susmuko prieš mano akis. Staigiai mečiau cigaretę ir užtrypęs nubėgau iki jos.

- Velnias, Artema! – surikau pritūpęs. Ji nekvėpavo, nefiksavau jokio pulso. Parklupęs ant kelių ėmiausi dirbtinio kvėpavimo. Šito gyvenime nebuvau bandęs, bet visada ištinka pirmas kartas. Penkiolika paspaudimų ties krūtine ir du įpūtimai. Šalia manęs jau kažkas buvo atbėgęs.

- Kvieskit greitąją! – piktai suriaumojau, nes žiūrovų buvo daug, o pagalbos nulis. – Tu, su nike kedais rink greitosios numerį, - paliepiau nei nežinodamas į ką kreipiuosi. – Artema! – riktelėjau. – Nagi, mieloji, pabusk! – aš nei pats nesuvokiau, ką čia kalbu it būčiau žmogų pažinojęs visą savo gyvenimą. Nekenčiau, kai išlįsdavo mano nesveikas globėjiškumas kitų atžvilgiu. Kurie tau rūpėdavo, Arenai. Užriko mano mintys smegenyse. Netrukus greitoji prisistatė į automobilių aikštelę ir Artemą perrėmė medikai pagyrę mane, kad esu šaunuolis, vienintelis laikęs frontą, kad atsilaikytų mergina. Niekas kitas daugiau nesiryžo imtis veiksmų. Negalėjau jos taip palikti. Atsitiesęs net pasirėmiau į kelius. Išpylė prakaitas, nusibraukęs nuo veido atbula ranka, atsitraukiau ir leidau dirbti profesionalams.

- Kas čia atsitiko? – tuoj pat pakėlę ant neštuvų, prie manęs priėjo viena jauna medikė.

- Tiksliai nežinau, - apsimečiau. - Aš rūkiau ir ji tiesiog susmuko man prieš akis.

- Jūs jos draugas? Važiuosite kartu? – paklausė ji jau skubiai eidama atgal prie greitosios automobilio.

- Aš ne... – dar kažką mykiau. – Velniop. Seksiu iš paskos, - atsakiau. Ji įlipo ir aš nubėgau prie savosios. Išsirengiau megztinį ir užvedžiau variklį tuoj pat išvažiuodamas paskui. – Velnias, Artema, kodėl mudu taip maišomės vienas kitam? - irzau, nors smegenų kertelėje sau pripažinau, kad man buvo ne tas pats, kas jai nutiks, kad norėjau dar kartą ją pamatyti. Visas tas girtas, apsinešęs vaizdelis vakar vakare nieko nesugadino. Negalėjau užmiršti kaip ją graibaliojau pasisodinęs ant sofos. Dar niekada nėra taip buvę, kad taip greitai kažkas įstrigtų man į galvą. Ėmė skambėti mano telefonas. Dirstelėjęs į ekraną susiraukiau ir atmečiau skambutį, parašydamas skubų trumpinį, kad dabar labai užsiėmęs.

Ligoninėje jai išplovė skrandį, nes jos kraujyje rado narkotinių medžiagų, dar kitaip kokso. Jos organizmas niekada nėra ragavęs to mėšlo. Dar rado nuskausminamųjų tablečių pėdsakus. Greičiausiai gėrė ryte vaistus nuo apdegusios rankos. Viskas galėjo susimaišyti ir jos organizmas neatlaikė. Tiesa, dar užtraukė mano cigaretę, kurios pėdsakus irgi aptiko. Nuostabu.

Kai jau buvo paleista nuo daktarų ir vėl atgavus sąmonę, radau ją palatoje gulinčią su naujais tvarsčiais ant rankos, nes pasirodo ir jai reikėjo naujos priežiūros. Atsimerkė tik po kurio laiko.

- Velniškai skauda gerklę, - vos ištarė ji. Padaviau vandens ir prisėdau šalia. Nesisekė ir nuryti gurkšnio.

- Jie tau išplovė skrandį. Jame rado kokaino, nikotino ir nuskausminamųjų. Iššaukė reakciją ir tu nualpai, - paaiškinau. Ji net užsimerkė. – Jie sakė, kad tu nesirūpini savo rankos žaizdomis.

- Man vienodai, - atšovė ji.

- Gali įsimesti sepsį. Nusibodo gyvent? – kilstelėjau antakį.

- Ir tau visa tai pasakė, nes... – labai skausmingai rydama mostelėjo ranka.

- Nes pasakiau, kad esu tavo vaikinas ir jie man viską išpliurpė kaip kokiam geriausiam draugui, - pasilenkiau ir atsakiau rimtu veidu.

- Apgailėtina, - bandydama sėstis pareiškė ji. Dar lyg ir norėjau kažką pasakyti, kad ji į mane nežiūrėtų kaip į kokią grėsmę ar nepažįstamąjį, nes mudu jau buvome vienas kitam kažkas. Gelbėjau ją jau antrą kartą, nebesijaučiau toks svetimas jai. Jau žiojausi sakyti, kai pro duris įžengė kažkoks vyras ir moteris, ir ne kas kitas, o Artemos senelis. Tas pats senis, kuris nešėsi rubiną į merginos namus, tas pats vyras, kuris turi prabangią laikrodžių parduotuvę, yra retų brangakmenių kolekcionierius. Tas pats senis per kurį dabar Artema nebeturi savo namų.