TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

„Praeitis nekintama tik tol, kol nesusiduriama su Kvantine fizika"

ARIELIS

Nežinau kodėl, bet stovėjau ir gėlių parduotuvėje, ir galiausiai žaislų parduotuvėje ir nuolat kasiausi pakaušį, nes neturėjau žalio supratimo, ką čia daryti. Buvau niekas jai o ir ji man tik kažkas, ką panaudojau savo mažam spektakliui tame skersgatvy. Bėda, kad likimas laužė visas įmanomas taisykles, lėmė tai, kad sutikčiau ją dar kartą. Turbūt rėkė man į veidą, kad atsiprašyčiau, kad apsilankymas ligoninėje ir bus tas atsiprašymas, kad jokiais būdais nepalik tokio nesveiko dalyko, kaip nuprotėjusios studentės, kuri per tave mėnesį laiko neišėjo iš savo kambario, Arieli. Nepalik, nes ji daugiau niekada nepasitikės jokiu vaikinu, Arieli. Tau neturėtų tai rūpėti, bet tu nesi šiknius ir toks nebūsi, Arieli, tik dažnai apsimeti. Atsidusau iš to nuovargio, kuris kankino kalbantis mintyse su savimi. Jau sukausi eiti, kai už akių vitrinoje užkliuvo beždžionėlė su banano formos kišeniniu laikrodžiu.

- Atsiprašau, kaip suprasti šitą žaislą? – pasitikslinau pas pardavėją. Konsultantė tuoj atėjo iki manęs ir dirstelėjo į vitriną.

- Čia naujiena. Šios beždžionės kūrėjas išleido „Beždžioniukai darbėnai" naują pliušinių žaislų kolekciją, skirtą minėti vaikų gynimo dienai.

- Ir šitam draugužiui kliuvo laikrodžių verslas? – svarsčiau. Konsultantė šyptelėjo.

- Ne, ne visos profesijos atskleidžiamos tiesiogiai. Būtent ši pasirinkta fizikos temai. Kokia buvo jo pagrindinė mintis, negaliu atsakyti, bet laikrodis bando perteikti fizikinius dėsnius.

- Čia Profesorius Džordžas. Paimsiu, - iš karto tariau.

Netrukus sėdome su profesoriumi Džordžu į mašiną.

- Ne, tu tai jau nevairuosi, - burbtelėjau, pasodindamas beždžionę į keleivio sėdynę. Važiavo stogas truputį, dar kaltas miegas, nes ir vėl miegojau kokias dvi valandas. Pasitrynęs akį išvairavau mašiną iš prekybos centro daugiaaukštės stovėjimo aikštelės ir išriedėjau į gatvę, tiesiai link ligoninės.

Kad ir kiek klausiau pakeliui roko iš savo grojarasčio, visvien akys merkėsi it velniai. Ligoninėje susiradau pirmą pasitaikiusią seselę ir išklausinėjau, kur surasti merginą, kuri čia atvažiavo dar vakar vidury dienos, nutrenkta motociklininko. Nežinojau nei jos vardo ar ką ji mokosi, ar kokiame kurse, galų gale kokiame universitete ji tūnojo. Nieko nežinojau ir dėl to jaučiausi it asilas besidaužantis į naujus metalinius vartus. Registratūroje sužiūrėjo vakarykščius paguldytus pacientus ir nurodė palatą trečiame aukšte. Eidamas spaudžiau profesorių Džordžą taip stipriai, kad nei nesupratau kodėl.

- Apsiramink, Arieli. Eini iš proto. Dar lengva forma, bet jeigu tokiu tempu varysi, tai paskutinė švies maždaug po savaitės, - burbtelėjau sau. Priėjęs tyliai ramiai pabeldžiau į duris ir nieko neišgirdęs visvien žengiau vidun. Panašu, kad ji dar miegojo. Garbanoti plaukai aukštai surišti, greičiausiai dėl praskelto pakaušio, kurį irgi turėjo siūti, akiniai nuimti, ant kaktos siūlės, skruostas nubrozdintas. Atrodė sumautai ir dėl to liko kalta Artema, nors ji pati atrodė kaip prikalta prie kryžiaus, todėl bandžiau įtikinėti save, kad kažkas kažką daro už nugaros, o visi likę čia kaip ožiai po tvartą, nesuvokiantys, kad tuoj bus paskersti.

Privėriau duris, neplanavau kelti, nusprendžiau palikti profesorių Džordžą ant spintelės ir po penkių minučių tiesiog išeiti. Pats užpakalis užsimanė atsisėsti į tą visai patogų krėslą netoli lovos, todėl toms penkioms minutėms ir prisėdau.