TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

„Norėjau atrėžti, kad išbandėm abu"

ARIELIS

Dar dvi komandos ir galėjome raitotis rankoves. Emerė padavė man savo smuiką.

- Mesi pro šoną, gulėsi sulaužytas, - perspėjo Emerė. Šyptelėjau.

- Jeigu mesiu pro šoną, tai ir gaudyk pro tą šoną, - paantrinau. Sarkastiškai nusivaipė. Ekrane iš karto matėsi kiek ir kokia suma suaukota kiekvienam pasirodymui. Kai atėjo mūsų eilė, patys pirmi išbėgo broliai ir Ivaras, atlikdami salto ir duodami pradžią mūsų pasirodymui. Jie sinchroniškai nusileido ant kojų ir atsistojo du gale ir Ivaras priekyje, laukdami manęs. Emerė pasirodė ketvirta ir nusilenkus visiems tuoj greitu žingsniu nuėjo iki aparatūros ir užėmė savo svarbiausią vietą. Aivaras buvo stebėtojas minioje. Tik į jį ir galėjau žiūrėti, nes susirasdamas Artemą minioje pamesdavau galvą, o išvysdamas Bleikus, jaučiau, kad abi kairės kojos. Kaip buvo numatyta, pradėjau su Enemy daina, gana aiškiai imituodamas, kad dainuoju. Greitu žingsniu praėjęs sviedžiau Emerei smuiką ir mano laimei, nors ir kiek kreivokai, ji pagavo. Pasidėjusi ant peties ji laukė. Pabaigiau repuoti ir Ivaras perrėmė mano juodą darbą. Iškėlęs pirštą dėstė savo gyvenimo filosofiją, bent jau man taip atrodė. Turbūt ir aš visas čekras atvėriau šitaip dainuodamas. Priėjome tą vietą, kur reikėjo juokingu balsu surepuoti tokiu greičiu, kokiu man pavyko tik gerokai persistengus ir persidirbus. Ir viską užbaigė broliai gale. Sustingus vidury nepatogių judesių, įsitraukė Emerė ir visa atmosfera pasikeitė. Visų ausis užliūliavo elektrinio smuiko natos, skambantys varpai, primentys, kad artėja Kalėdos, nors tai nebuvo tiesa. Sujungėme klasiką su roku ir kiekvieną smulkų judesį keitė kietas triukas. Abu su Ivaru vienu metu atlikome salto į priekį ir atgal. Keturiese atlikome judesį ant galvos, duodami darbo savo kojoms. Vėl ištikus dirbtinam sąstingiui, gavo pasireikšti Ivaras, tada darbą perrėmė vaikinai gale. Pats vainikavau pasirodymo pagrindą. Gyvenau šiomis minutėmis tik šokio judesiais, stengdamasis per daug negalvoti, kokios yra Bleikų reakcijos matant, ko niekada jiems nerodžiau. Artėjo vienas svarbiausių judesių. Ivaras stojo į poziciją ir čia buvo viskas arba nieko. Tai teko pakreipti savo naudai. Jis atkišo ranką, o aš įsibėgėjau. Artėjant prie jo pastebėjau, kad jis gniaužė ranką, kad jis ketino ją patraukti. Todėl pribėgus, jis ją patraukė, o aš, kaip ir planavau, nedaviau jam, o iš karto atlikau salto ten, kur jis stovėjo. Nuo pat pradžių, kai jis man pakišo koją šiuo klausimu, kai pasitempiau nugarą, kurią dilgčiojo ligi šiol, repetavau kitą variantą vienui vienas ir niekam nesakęs padariau taip, kad viskas būtų mano naudai, o ne jo. Ivaras buvo neprognozuojamas. Jis darė ką norėjo, jis išvydo Artemą ir jam pasimaišė. Pasibaigus paskutiniams judesiams, pasigirdo standartinės ovacijos.

- Detroito čempionas ir jo komanda! – kažkas pristatė po visko. Aš norėčiau likti tiesiog Arieliu, bet pastebėjęs surauktą Bleikų kaktą, ypač Areno, kuris nenuleisdamas nuo manęs akių žvelgė su didžiausia nuostaba pagalvojau, kad tas statusas skamba gal visai neblogai. Tiesiog buvo sunku priprasti.

Kol ne viskas prarasta ir kol dar viena komanda vertė ganyti akis, aš nusisukęs nusigriebiau Ivarą. Permetęs ranką per kaklą pastūmiau jį su savimi į šoną.

- Manei, kad būsiu toks idiotas ir nesugalvosiu plano B, kad nepasidaryčiau sau gėdos, nes kažkas labai pavydi? Tai spėk iš naujo, - nusišypsojau. – Dabar klausykis įdėmiai, nes jau baigiau būti mandagus. Kad suprastum aiškiau priminsiu tau, kad nesu kilęs iš šitų turtingų šūdžių aplink, veikiau iš Chrono rajono, o ten jau sava eiga. Todėl jeigu dar kada nors tave pamatysiu vaikščiojantį netoliese, sulaužysiu rankas ir kojas, - stipriau užspaudžiau dilbiu jo gerklę. Jis veržėsi lauk. – O jeigu dar kada nors pamatysiu tave prie Artemos, ištaškysiu smegenis su ginklu, kurį tokiems kaip tu, laikau savo mašinoje. Aš tikiuosi, kad to neprireiks, Ivarai, nes norėčiau tikėti, kad tu geras žmogus ir kad tau šiek tiek pasimaišė protas. Kam nesusisuktų jis, įsižiūrėjus tokią gražią panelę. Tikiuosi supratome vienas kitą. Atsimink, kad gimęs šūdo gabalu, keksiuku nevirsi, - ir paleidau jį. Ivaras atsitraukė nuo manęs, pasiglostydamas kaklą. – Manyk, kad tie tavo penki procentai yra tai, kad paleidžiu tave nesumuštą, - palikęs apsisukau ir nuėjau atgal pas draugus. Jeigu jis galvojo, kad gaus savo dalį po visko, ką bandė daryti, tai lai susikiša savo mintis ten, kur saulė niekada nešvietė. Vienu atsikratęs, grįžau prie kitų. Peržvelgus ekrane rezultatus mes tikrai pirmavome. Pinigų sumos keitėsi kas minutę. Su dar viena komanda keliavome lygiagrečia suma. Staiga ekranas sumirksėjo ir aš suraukiau kaktą. Programa persikrovė ir įsijungė iš naujo.