TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

ANTRAS SKYRIUS

ANTRAS SKYRIUS

„- Aš tave myliu

- Malonu"

PRIEŠ DU MĖNESIUS

ARENAS

Surūkiau jau trečią cigaretę, kojomis vis trypdamas ir taip sudrožtą automobilio kilimėlį. Pirštais baksnojau savo šlaunį, stengdamasis nuraminti visus nervus. Jie ten buvo per ilgai ir man tas visai nepatiko. Traukiau ir traukiau cigaretę, kol išgirdau šūvį. Stabtelėjęs, suraukęs kaktą ir pasirėmęs dilbiais ant vairo sužiurau pro priekinį stiklą. Nors ir degė vienas kitas gatvės žibintas, tačiau matomumas vis vien buvo gana prastas. Dar kartą užtraukiau ir supratau, kad užuodžiu visai ne savo skleidžiamus dūmus.

- Mėšlas, - nusikeikiau. Išlipau ir užtrypiau nuorūką, užsitraukiau kapišoną ir apsidairiau. Gatvė buvo tuščia. Išgirdau riksmus, išvydau dūmus, dar kelios mano stovėjimo vietoje minutės ir išryškėjo atvira ugnis. – Po velniais! – susinervinau. Greitai griebiau beisbolo lazdą, gulinčią už vairuotojo sėdynės, užsitraukiau juodo megztinio užtrauktuką ir atsiraitojęs rankoves tuoj pat nubėgau link namo.

Čia jau smarkiai plito atvira ugnis, krūmuose galinėjosi mergina su ją puolančiais banditais. Toliau prie garažo jau rėkė vienas su į koją įstrigusia strėle. Priešais du, vienas jų nutaikęs ginklą, stovėjo į kovinę poziciją su lanku ir strėle nusitaikiusi mergina. Giliai kvėpuodama rėkė pasitraukti nuo jos. Jie neklausė. Teko rinktis, kur bėgti. Nubėgau prie garažo.

- Ei! – surikau. – Pasitraukit nuo jos! – vienas gulintis atsisuko į mane. Kiti sužiuro iš toliau. Jie skėstelėjo rankomis, papurtė galvą nieko nesuprasdami. Neturėjau kada laukti. Traukiau iš lazdos stovinčiam per nugarą ir šis surikęs suklupo. – Tu sveika? – staigiai paklausiau.

- Mano mama! – mostelėjo ranka į namo pusę. Namas degė, o viduje buvo gyvas žmogus ir man teko kažką daryti. Linktelėjęs tuoj pat nuskuodžiau pro paradines duris. Vos tik atidaręs, užsikosėjau, prisidengęs ranka pasileidau vidun. Akyse nieko nemačiau. Kvėpavimo takus graužė siaubingas dūmų kiekis. Šalia manęs ėmė griūti lubos, nulėkė kelios lentos, didėjo kaitra.

- Kur tu! – surikau. – Atsiliepk! – tik spragsinti ugnis, tik dūmai, tik smalkės ore. – Ei!!! – riktelėjau dairydamasis, bandydamas nueiti toliau. Netrukus radau ant žemės gulinčią, be sąmonės moterį su peršauta, kraujuojančia koja. Dar kartą užsikosėjęs priklaupiau ir pasistengiau ją pakelti. Atrėmęs į savo petį tuoj pat mečiausi atgal. Priešais mane dar nulėkė keletas lentų. Čia viskas pleškėjo nežmonišku greičiu ir nebuvo laiko galvoti ar dar galima kažką išgelbėti. Netrukus dūstantis pasiekiau gryną orą. Čia jau buvo mirksintys policijos ekipažai, privažiavo gaisrinės ir greitosios pagalbos automobiliai. Užpuolikų nebuvo nei kvapo. Visi jie pabėgo. Moterį paguldžiau ant žolės, o pats bekosėjantis atsitraukiau, pasiimdamas lazdą norėjau tik dingti iš čia greičiau. Merginos nubėgo prie savo, greičiausiai, mamos. Medikai puolė su neštuvais prie sužeistosios. Pro mane praskriejo gaisrinės darbuotojai. Vienas jų nubėgo pas merginas ir jas apkabino. Viena jų atsisuko į mane, o aš vos akimirką pažiūrėjęs tuoj pat dingau iš akių.

Kosulys tebekankino. Parbėgau ten pat, kur turėjo būti automobilis, bet jo nebuvo.

- Mėšlas, - vėl užsikosėjau ir šiek tiek pasirėmęs į kelius palaukiau kol viskas atslūgs. Čia atvažiavo dar daugiau pareigūnų. Turėjau dingti, kol manęs nepasigavo, todėl bėgau.

Kai grįžau atgal požeminį loftą, visi veikė kas sau: kas alų gėrė, kas internete naršė, kas tvarkėsi ginklus.

- Neprašiau šito! – nusispjoviau ant grindų, numesdamas lazdą ir pasipiktindamas esama situacija.