TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

„Kai kaulai nebyrės nuo prisilietimo..."

ARTEMA

Tą rytą mane vos gyvą pargabeno iš ligoninės su policijos apsauga. Mama atidariusi duris vos negavo infarkto, negalėdama patikėti, kad visą šį laiką sėdėjau tokiame siaube. Alisa teigė, kad visada jai atrašiau, kad atsisveikinau prieš miegą. Nieko panašaus nebuvo, todėl supratau, kad tą padarė Bleikų kompanija.

Man dar kartą plovė skrandį. Šį kartą narkotikų rado daug daugiau, todėl nebegalėjau už save pilnai atsakyti. Buvo pasirūpinta mano supjaustyta dešine ranka, bet empatijos šeimoje buvo mažai. Moralai iš tėčio, pyktis iš mamos. Vienintelis nerimas iš Alisos ir tyla iš senelio. Vidury tų ginčų, aš tiesiog išėjau į savo kambarį, užtrenkiau duris prieš visą pasaulį ir nuvirtus ant lovos, apglėbus pagalvę įsispoksojau į spintos duris. Užsimerkiau ir tik tada skruostais nuriedėjo mano išdavikės ašaros. Tyloje girdėjau tų tipų balsus, girdėjau šūvius, savo pačios rėkimą. Akyse tebemačiau vaizdą, kai Arenas bandė mane pasivyti, bet jam nepavyko. Nuo staliuko pagriebiau ausines ir įjungiau į telefoną, pajungdama savo grojaraštį. Užgrojo pirma daina, kuri iš karto priminė Areną.

Pasakyk, kodėl, Arenai, nes aš pasakysiu, koks kvailas tu buvai dėl mergos, kuri nei nėra mūsų sluoksnio! – suriko Arielis mano galvoje. Tik... Nieko nesakyk, - išgirdau savo žodžius dar kai ruošėmės eiti į retų daiktų muziejų. Tik norėjau pasakyti, kad nusiploviau mašiną, kad derintųsi prie manęs. Pataikiau? – Arenas šypsojosi. Jo balsas buvo labai gražus, muzika mano ausims.

Jau praėjo tos kitos dvidešimt minučių, - sušnabždėjo jis. – Turėčiau tave parvežti namo.Dar dvidešimt minučių galėčiau skirti. Ateik pas mane, jeigu nebijai. Tariama meilė... meilė... meilė...

Mano šeima labai skyrėsi nuo jo. Ištikus bėdai, jie puolė vieni kitiems padėti, nors buvo konfliktų, nors pyktis liejosi į kairę ir į dešinę. Tada maniškiai: kažkada prieš gaisrą, buvau panaši į žmogų, buvau paprasta, klusni tėvelių mergaitė, kuriai buvo svarbiausia mėgstama veikla, mokslai, santykiai šeimoje. Viskas nutiko po to nelemto gaisro. Tėčio nebematau namuose, nuolat dirba. Mama nebe namų centras, kuris sukdavosi virtuvėje, turėdavo savų pomėgių. Ne, tas šūvis mūsų namuose ją pakeitė. Netgi Alisa atrodo keistesnė, nebetokia, kokią ją pažinodavau: guvesnė, energingesnė, optimistiškesnė. Tačiau ji arčiausiai to, kas buvo. Man trūko mano tėvų, jų nebebuvo šalia. Mano galvoje buvo jausmų maišalynė. Negalėjau pasakyti, ką jaučiu savo šeimai, kaip pati jaučiuosi ir kiek svarbu man matyti Areną. Didžiausia problema buvo pinigai, kurių man taip trūko ir Arenas, kuriam jausmai buvo kažkokie keisti. Viską, ką jis darė, varė mane iš proto, bet tuo pačiu tai stūmė.

Neišlindau iš savo kambario visą dieną, nesiruošiau mokslams, nevalgiau, su niekuo nebendravau. Tėtis bandė su manimi pasikalbėti už durų, bandė paaiškinti, kad toks kaip Arenas ne mano nosiai, ne mano gyvenimui, kad jis išlepęs turčius, kad jis gali gauti viską, o aš nieko. Kiekvienas žodis smugdė, tad kol jis kalbėjo, aš laikiau ausines ant ausų.

Buvo priėjus ir mama, bet ją norėjau matyti mažiausiai. Nepažinojau jos, negalėjau pasakyti, kur tikroji mano mama. Alisai atsiliepiau. Pranešiau, kad man viskas gerai, kad man reikia pabūti vienai, kad turiu šiek tiek pagalvoti ir pailsėti, ir kad nieko nenoriu matyti. Man rašė ir Ivaras, kuriam keliais žodžiais atrašiau, kad man reikia truputį laiko, kad pasikalbėsim vėliau. Kai už lango nusileido saulė, kai tokia ilga diena praslinko ir vėl užėjo tamsi naktis, palindusi po dušu, nėriau po antklodę ir neužgęsinus šviesos, toliau klausiausi muzikos ausinukuose. Nedingo įvairios mintys. Jos kankino apie Areną. Koks jis buvo kvailys, kad pažadėjo du šimtus tūkstančių dėl to, kad kažkas norėjo mane pagrobt apsvaigusią. Koks jis buvo kvailys tikėdamas, kad mane priims jo šeima, kad būsiu kaip sava. Jis buvo kvailys ir aš jį mylėjau. Čia ir buvo visa problema. Aš jį mylėjau ir negalėjau to jausmo pakelti viena. Norėjau tą jausmą nešti dviese, kartu su juo. Gulėjau viena kambary ir negalėjau būti rami, negalėjau ir nenorėjau. Man trūko jo šalia, man trūko to, kaip jis apkabindavo, to kaip jis mane bučiuodavo. Praėjo para, o aš jo ilgėjausi. Pamažu ėmiau suprasti, ką reiškia para be žmogaus, kuris pradėjo tau kažką reikšti. Galėjau jam parašyti ar paskambinti, bet norėjau jį pamatyti, norėjau sužinoti kaip jis jaučiasi, norėjau išgirsti jo balsą ir išgirsti jo juoką. Kol svarsčiau, sulaukiau būtent jo žinutės: