TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

TRYLIKTAS SKYRIUS

TRYLIKTAS SKYRIUS

„Tai tolygu susikalti sau karstą ir išsikasti duobę"

ARENAS

Kuo labiau nenorėjau, tuo greičiau slinko skausmų savaitė. Taip, kūnas fiziškai jautėsi su kiekviena diena vis geriau ir geriau, bet štai mintis, kad artėja lapkritis, neguodė. Tvarkiau visas užduotis, braižiau brėžinius, atlikau tam tikrus skaičiavimus ir taip visos dienos sukosi vienodai, bet prašymas dėl praktikos stovėjo ant spintelės kone dvi savaites. Jie skambino man iš administracijos, bet aš tiesiog nekėliau, todėl jie labai lengvu mostu pasirūpino skambučiu mano tėvui. Kaip viskas paprasta, kai esi tokio tėvo sūnus. Artema atvažiuodavo kiekvieną dieną, atveždavo namų darbus, todėl darydavau pertraukas tarp pertraukų ir leisdavau daug laiko su ja. Nebuvo daug galimybių rinktis ką veiksim, bet kiekvieną vakarą praversdavo naujas filmas ir skani vakarienė. Kartais tekdavo viską dėti į šalį iki vėlaus vakaro. Nukelta praktika atkėlė visus darbus, kuriuos turėčiau daryti lapkritį. Viskas gavosi atvirkščiai. Karts nuo karto aplankydavo Oktavija. Pasirodo bus komisijos narė kažkokiame „Mados ir kultūros" renginyje universitete. Panašu, kad vertins Artemos sesers darbus, nes kiek prisiminiau ji antro kurso studendė įvaizdžio dizaino programoje. Jos galėtų sutarti. Abi turi bendro, tik Tavija nenorės veltis į tokį dalyką kaip „Ne to lygio žmonės". Žinojau tai, nes visus mus šitaip auklėjo. Vieni pasidavė tam, kiti laikėsi savo įsitikinimų. Ko reikėtų, kad Tavija nusileistų tam, atsakymo neturėjau. Buvo užsukę broliai. Lorijanas buvo pervargęs nuo ilgai trukusios operacijos susijusiuos su smegenų navikais, todėl jis praktiškai miegojo ant mano sofos, kol tuo tarpu Liamas palaikė pokalbio frontą, pabandė paerzinti brolį. Pastarasis davė Liamui iš rankos į pakaušį. Čia buvo dažni šeimyniniai reiškiniai ir kartais buvo gera žinoti, kad mūsų šeima nėra tik rimti ir turtingi šioje visuomenėje, kad galim būti ir nurautu stogeliu, draugiški, priimti visus ligi vieno. Blogai įskiepytos vertybės gadino mus visus ir ištaisyti tam gali neužtekti viso gyvenimo laiko.

Arielis kas trečią dieną zyzdavo, kad jo bare jam liūdna, kad nėra su kuo gerti, kad laikas jau man krapštytis iš buto. Buvo praėjusi beveik antra savaitė ir vėlai vakare laukė apsilankymas Retų daiktų muziejuje. Iš galvos neišėjo viskas, kas paskutiniu metu vyko. Man reikėjo plano kaip išsisukti iš visko, kas manęs laukė. Išsitraukęs telefoną parašiau Arui ir paklausiau ar jie pasiruošę? Priminiau, kad teks patiems suktis su atvažiavimu ir pakrovimu, aš tik padarysiu paslaugą iš vidaus, kitaip iš manęs jokios naudos. Jis pritarė, kad nerizikuočiau dėl savo lėtumo, o man nuo to tik lengviau. Arui rašyta žinutė man pakišo dar vieną mintį. Tuomet susiradau Retų daiktų muziejaus, atsakingo asmens už aukcioną numerį.

- Arenas Bleikas trukdo. Turit minutę? – šypsodamasis paklausiau, kai kitapus atsiliepė vyras, dovanojęs du bilietus iš praeito karto. – Man reikalinga nedidelė paslauga, - greitai išdėsčiau, ko noriu ir jis man patvirtino, kad gali padaryti viską be problemų. - Jūs mano mėgstamiausias žmogus iš muziejaus. Visada kreipkitės, jeigu reikės pagalbos. Taip, taip, - pasijuokėm ir baigėm. Po valandos gavau į elektroninį paštą visus man reikalingus rekvizitus. Tada paskambinau Arieliui, nes jis visada viską žino.

- Ar turi kontaktų, kas išlydėtų brangų metalą? Be viso apsišvietimo: kas, iš kur ir kodėl.

- Kodėl tu visada pas mane atleki su klausimais, verčiančiais savęs klausti: ar dar rytoj pabusiu iš miego?

- Tau tokie įdomiausi. Tai turi? – išsišiepiau.

- Gal ir turiu dulkėtoj užrašų knygelėj. Ką vėl išdarinėji?

- Nepasakosiu, tik atsiųsk kontaktus. Beje, reikėtų, kad vakare pabūtum vairuotoju.

- Tu man rakštis subinėj, - burbtelėjo.