TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

„Vienintelė naktis, kai galiu jumis perdėtai baisėtis"

ARTEMA

- Pokštas arba saldainis! – atidarius duris suriko Arielis. Arenas pasisuko į mane, o aš į jį, o tada užtrenkėm palei nosį jam duris. – O nagi! – dusliai atsiliepė jis už durų. Arenas apkabino mane per kaklą ir mudu nuėjome.

- Reikėtų jį kaip ir įleisti? – tikslinausi imdama arbatinuką po kokių dešimties minučių. Arenas nuėjo iki svetainės ir dirstelėjo per langą.

- Jis rūko lauke prie savo mašinos, - pasiekęs nuo lentynos telefoną skambtelėjo draugui. – Ateik čia. Tikiuosi pavalgęs, nes nieko neduosiu, - burbtelėjo nusišypsojęs.

Dar penkios minutės ir jau vėl girdėjome jį prie durų. Arenas jau ketino atidaryti duris, kai jį sulaikiau ir mostelėjus pirštu liepiau sekundę palaukti. Parbėgau iš miegamojo su dviem pagalvėm. Atsistojau šone, kitoje pusėje nei Arenas. Išsišiepus linktelėjau ir Arenas atidarė.

- Mes turime padiskutuoti apie mūsų santykius, - skėstelėjo rankomis jis surimtėjęs. Jis žengė žingsnį, o aš tvojau iš pagalvės jam per veidą. Jis nesitikėjo ir nusipurtė. Pasisuko į mano pusę ir gavo antrą kartą.

- Aš tave nudėsiu, - burbtelėjo jis sarkastiškai. – Tau galas, Artema! – traukdamas striukę lauk staigiai įėjo vidun. Aš sviedžiau pagalvę į jo pusę ir pasileidau bėgti į kitą kambarį.

- Arenai, raitokis rankoves, nes galimai dabar bus du prieš vieną, - numečiau striukę ant žemės, nusispyriau batus. – Ateini čia! – riktelėjo. Užtrenkiau jam palei nosį duris garsiai besijuokdama.

- Smagaus Helovyno, Arieli!

- Arieli! – nusijuokė Arenas.

- O ne, - mostelėjo jis pirštu. – Ne, ne, ne. Daugiau aš jai nenusileisiu. Užtenka, džentelmeno valandos baigtos! Artema, įleidi greitai tik, - padaužė per duris.

- Tikrai ne! – surikau atgal.

- Tik greitai! – trinktelėjo kumščiu. Įsivyravo visiška tyla.

- Su reikalu ar šiaip? – klausinėjo kitapus kambario Arenas.

- Norėjau pranešt, kad mano bare šiandien Helovyno vakarėlis, tai jeigu nusprendėt sėdėti romantiškai, tai pamirškit. Atėjus su baisiu kostiumu barui trisdešimt procentų nuolaida. Artema! – riktelėjo dar kartą. – Girdi mane? Gali nesirengt visai kostiumo. Ir taip raganą primeni! – spyrė iš kojos jis ir atsisuko į Areną.

- Na, tu irgi gali nesidėt nieko. Velnio snukis! – atsišaukė atgal.

- Aš sakiau, kad ji man nepatinka? Sakiau, kad mudviejų biolaukai nesueina? Nes nesueina. Elektros srovė iš karto duoda per tarpkojį, - Arielis nusipurtė. Atrakinau duris ir staigiai atidarius tariau jiems abiems.

- Arenai, gerai pagalvok apie išvykimą. Čia gali būti grįžus nemažai lavonų.

- Vienas tai tikrai, - staigiai apsisukęs Arielis užkišo koją tarp durų, gavo per pirštus, smuko į miegamąjį, perlipo lovą ir visvien sugebėjo pasigriebti.

- Ką tu, po galais, darysi?! – ėmiau daužyti jį.

- Arenai, padėk man! – stipriai apkabinęs laikė Arielis.

- Arenai, jeigu myli, nepadėsi šitam. Jis sudaręs sandorį su velniu. Pažiūrėk tu į jį! – aršiai gyniausi.

- Spindulėli, aš ir taip žinau, kad esu gražus ir patikėk, jeigu būčiau sudaręs sandorį su velniu, tai dar ne to pamatytum. Nagi, Drauguži, už senus laikus, - skatino jis. Arenas atsiraitojo rankoves.