TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

„Iš dainos žodžių neišimsi"

ARTEMA

- Tu draugauji su Arieliu, - pasirėmusi į baro stalą numykė Emerė, vos tik užsirišo prijuostę. Jai ši mintis skambėjo keistai, o ypač, kai žinojo mūsų priešistorę. Spėjau papasakoti viską nuo A iki Ž kaip „susipažinome". Čiupau padėklą ir nuėjau nurinkti nuo man priklausančių staliukų tuščius indus. – Tik todėl, kad nėra Areno? – ėjo iš paskos klausinėdama. Padėjau ant stalo, atsidusau ir pasisukau į ją.

- Nežinau, - suraukiau kaktą. – Man patinka Arielis. Jaučiuosi labai gerai, kai leidžiu laiką su juo, bet ar jį myliu, kitas klausimas.

- Tai judu dulkinatės, leidžiat laiką kartu, bet nežinai ar tu jį myli, - garsiai svarstė ji. Apsidairiau aplinkui ar Emerės erzinimo niekas čia negirdėjo.

- Turiu omeny, kad sunku paaiškinti jausmus, kai žinau, kad viena dalis manęs įsikibusi Areno laukia, kol jis grįš.

- Neteisinga Arielio atžvilgiu, nemanai? – šiek tiek švelniau pastebėjo ji.

- Žinau, - mąsčiau apie tai. Daug mąsčiau ir giliai širdyje ieškojau priežasčių, kodėl turėčiau liautis laikyti įsikibus tos savo gyvenimo dalies. Tiesiog jos nebuvo. Priežastis, kad jis išvažiavęs kuriam laikui nebuvo priežastis bėgti pas kitą. Aš tiesiog leidau laiką su Arieliu, niekada taip ir nepasakydama jam ar mudu draugaujam, ar ne. Bet taip atrodė, Artema. Taip, atrodė, kad tu jį myli, tau jis brangus, tu su juo.

- Jis žino apie tai? – paklausė ji, kai nunešiau į virtuvę visą tuziną indų ir sukroviau prie kriauklės. Pro duris išgirdome, kad prisistatė nauji klientai.

- Jis žino apie tai.

- Ir jis dėl to neprieštarauja?

- Tu klausi manęs ar jis neprieštarauja, kad kol mes miegam kartu, aš karts nuo karto pagalvoju apie Areną? – perklausiau sarkastiškai suraukus kaktą.

- Taip, tu tikrai savižudė, - pritarė Emerė. Kažko labai prajuokino. Ji palaukė, kol aš aptarnausiu naujus klientus. Greitai atlikau užsakymą, paprašiau maloniai palaukti, nes kiek užtruks, o tada grįžau prie Emerės.

- Jis mielas, - kiek pasirėmus į stalą svarsčiau. – Jam ne tas pats, kas nutiks jo artimiausiam žmogui. Jis rūpestingas. Jis užveda su savo nesąmonėmis, - prisiminiau kaip vakar abu buvome kartu, kaip jis bučiavo mane, kaip lietė, koks jausmas tiesiog būti šalia. Nusišypsojau. - Užveda su ta savo drąsa, bet tuo pačiu jis laiko kažką savyje, kažką, ko jis nenori pasakoti, tarsi nepasitikėtų manimi.

- Galbūt bijo reakcijos? – svarstė Emerė. Gūžtelėjau pečiais. – Beje, - pamosikavo pirštu tarsi jai kątik lemputė galvoje būtų užsidegusi. – Techniškai judu susipažinot pirmi, - šovė tokią mintį, kad ir pati susimąsčiau. Tas tikrai buvo tiesa. Vis pasakojau istoriją kaip susipažinau su Arenu, bet niekada neatkreipiau dėmesio, kad pačiam pirmam ant kaklo tai kabinausi Arieliui. Juk su juo pirmą kartą susitikome jo bare ir lažinomės kortomis iš nusirenginėjimo. Tikiuosi jis to jau nebeprisimena.

Netrukus buvo paruoštas užsakymas ir aš nuėjau darbuotis. Palinkėjusi skanaus, nužingsniavau priimti dar kito užsakymo. Pro paradines duris įžengė Arielis, rankose žvangindamas mašinos raktelius. Prisėdęs prie baro, paprašė vandens. Emerė nuėjo už baro ir įpylė į stiklinę.

- Neraudonavai? – paklausė Emerė nusijuokdama.

- Ei! – skėstelėjau rankomis.

- O turėjau? – kilstelėjo antakius jis nužvelgdamas mudvi.