TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

DĖMESIO! GIRDĖTAS VEIKĖJAS ANKSTESNĖSE DALYSE. NUO ŠIOL PRIDEDAMI IR JO SKYRIAI, TODĖL BŪKIT BUDRŪS KAI SKAITOT, NESUSIMAIŠYKIT, NES VISGI VISI VEIKĖJAI IŠ A RAIDĖS :D LAUKIU VOTE IR KOMENTARŲ, KAD MATYČIAU KIEK ĮDOMU, KIEK SKAITANČIŲ. DĖKOJU UŽ SKIRIAMĄ MANO DARBAMS LAIKĄ <3

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

„Rūkymas, sarkazmas ir akių užpylimas skaitosi?"

ARIELIS

Kai suskambo žadintuvas, aš jo nei negirdėjau. Ranka mechaniškai išsitiesė, išjungė velniop ir toliau leidau seilę per pagalvės kampą.

- Arieli, - kažkas už jūrų marių šaukė sapnuose mano vardą. – Arieli, - kažko garsiau ataidėjo mano vardas.

- Arielio nėra, - suraukęs kaktą vos sujudinau lūpas.

– Arieli! – riktelėjo. Šokau iš lovos.

- Kas? Ką? Kur? Kaip? – išvydęs mamą tarpdury atsidusau ir vėl nuvirtau ant sofos, ant tos pačios šlapios pagalvės kampo.

- Pramiegosi. Tau šiandien atsiskaitomasis darbas kiek žinau, - dirstelėjusi į laikrodį tarė ji besiruošdama į darbą. Užsimetęs ranką ant akių, nuo stalelio kampo sučiupinėjau savo laikrodį ir pažvelgiau į valandas. - Vėl miegi ant sofos. Negirdėjau kaip grįžai, - pastebėjo ji.

- Nes grįžau prieš valandą, - sudejavau iš to noro numigti dar keletui valandų. Gal ir visoms aštuonioms. – Lova buvo per toli, - suveblenau. Mama dirstelėjo į kairę pusę, kur vos už pusantro metro stovėjo minkšta dvigulė.

- Ar ir vėl Arenas kvietėsi vidury nakties iš kažkur parvežti?

- Sudegė Retų daiktų muziejus, - numykiau be jokios emocijos it tai būtų kasdieną įvykstantis dalykas.

- Ar yra sužeistų? – suraukė kaktą ji.

- Nežinau, grįžau prieš valandą. Jeigu ir buvo koks lavonas, esu įsitikinęs, kad dar vienas turčius, kurio pinigai atiteks kitam giminingam turčiui ir niekas to lavono nebeprisimins. Koks skirtumas.

- Arieli, - sudraudė ji.

- Atsiprašau.

- Jis naudojasi tavimi, - priminė mama apie Areną.

- Motin, jam lūžę šonkauliai ir jis buvo pašautas. Per savo kvailą galvą, bet tam esu aš, kad ta kvaila galva nebūtų viena, - nusižiovavęs tariau.

- Tu ne kvailas esi, - vėl aiškino tą patį, ką ir pats žinojau. Pagaliau prisiverčiau bent atsisėsti. – Visiškai priešingai.

- Na, niekas apie tai nežino, - pagaliau atsikėliau ir nusivilkau palaidinę su kuria ir nuvirtau miegot.

- Kada nors mudu apie tai pasikalbėsim.

- Bet ne šiandien, Mam, - pasisukęs tariau. Ji atėjo iki manęs. Atrodė kaip visada dalykiška ir tvarkinga. – Pabučiavo į smilkinį. – Tu mane popini kai mažylį.

- Amžius ne riba mylėti savo sūnų taip kaip norisi, supratai?

- Taip, mama. Šventi žodžiai. Žinau , - atsakiau tarsi atmintinai išmokęs poemą.

- Nesusimauk su atsiskaitymu, - palinkėjo ji.

- Žinai, kad taip nebūna, - nuspėjamai atšoviau.

- Miegojai tik valandą, - išeidama priminė ji. Tas irgi tiesa. Skaičiai gali dvigubintis.

Turėjau pusantros valandos iki paskaitos. Užsidėjau bepirštes pirštines ir išėjau į kiemą. Rytinė saulė ėmė iš karto spiginti į akis. Buvo vėsus labai vėsus rytas, ant žolės dar smarkiai jautėsi rasa. Nepaisant to, kiek pastoviai valandų miegu, ryte visada imuosi sporto. Kartais tai užtrunka iki valandos, kartais tik dešimt minučių, bet esmė to niekada nepraleisti. Pamiegojęs tik valandą, kiek lingavau, bet nusipurtęs, užsidėjau ausinukus ir šokau ant skersinio. Pasičiupęs ėmiausi prisitraukimų. Po penkiolikto padusau, neužteko jėgų.