TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

„Nori padarysiu nesamonę?"

ARTEMA

Mes miegojome vienoje lovoje. Jo ranka šildė manąją tol, kol abu užsimerkėme, kol kambarį visiškai panardino nakties tamsa. Naktį pasidarė šalta, o ryte prabudusi radau save Arielio glėby apkabintą ir sušildytą. Turbūt įsivaizdavau, kad šalia miegojo Arenas, turbūt daug ką įsivaizdavau, to ko nei nėra. Išlipau iš lovos ir nuėjau į vonios kambarį. Nusiprausiau veidą, užverktas akis ir tiesiog kurį laiką pasirėmusi į kriauklę žvelgiau į savo atvaizdą. Dar keturi mėnesiai Dubajuje. Tai nebuvo praktika, tai buvo kažkas kitas. Galbūt kita mergina... Palindau po dušu, išsiploviau galvą, atrėmusi kaktą į šlapias plyteles tiesiog stovėjau ten ir laukiau, kol nuplaus nuo manęs visą tą šūdą, kurį jaučiau dar vakar išgirdus. Jis paskambino man ir pasakė. Aš jo nei nebesiklausiau, aš tiesiog radau jėgų nuspausti ekrane funkciją „baigti".

Grįžau į kambarį ir pasirėmiau į stalą, nužvelgdama kas vyksta pro langą. Snigo, šalo, greičiausiai šiandien dar žemesnė temperatūra. Pastebėjau, kad kaimynai stovėjo ant kopėčių, kažką burbėjo ir kabino kalėdines lemputes. Dar pajaučiau už savęs stovint Arielį, kuris padėjo smakrą ant mano peties ir žvelgė ten pat, kur aš.

- Jie nusivers nuo tų kopėčių, - tarė jis.

- Nes slidu? – paklausiau.

- Nes ji pasiutus ant jo dėl to, kad nemoka kabinti lempučių. Matai? – jis iškėlė pirštą ir parodė, kad blogai kabo, o moteriškė apačioje mosikuojasi rankomis, kad pradėtų nuo pradžių, bent jau taip atrodė. – Kalėdinis džiaugsmas, - liūdnai nusišypsojo jis. Mums stebint, tos lemputės nulėkė ant žemės ir moteris iškėlė rankas kažką dar daugiau surikdama. Pasisukau į jį ir atsirėmiau į stalą. – Kaip tu? – paklausė jis.

- Susitvarkysiu, - palinkčiojau. – Manau, kad susitvarkysiu, - net nežiūrėjau jam į akis, nes viskas atrodė absoliuti nesąmonė. Susisukau į megztinį, įtraukiau rankas giliau į rankoves. Kai pakėliau akis, pastebėjau jį žiūrint tiesiai į mane. Žalios akys labai nuoširdžiai mane stebėjo, lyg būtų susidomėjęs, lyg rūpėtų, bet jau prisigalvojau visko per daug. Įtakojo jausmai Arenui. – Liaukis taip žiūrėjęs. Niekas nemirė, - susimąsčiau. – Bent jau ne žmogus, tik mano širdis, gal dar smegenys, plaučiai... nežinau, viskas? – primerkus akį tariau.

- Aukštas sarkazmo lygis, - kreivai šyptelėjo.

- Turbūt tik tai mane ir laiko gyvą, - gūžtelėjau pečiais tyliai atsakydama. Dar lyg ir norėjo riedėti ašaros, bet Arielis tiesiog pirštu jas nubraukė nuo skruosto.

– Nebeverk, gerai? – paprašė.

- Negaliu pažadėti, - prikandau lūpą svarstydama viską, kas nutiko, kas apskritai paskutiniu metu vyko. – Ačiū, kad prižiūrėjai mane, ačiū, kad buvai šalia. Buvo kur kas lengviau, kai žinojau, kad galiu ateiti ir pasiskųsti tau dėl viso sumauto pasaulio, - nusišypsojau nors širdis plyšo iš skausmo. – Arenas teisingai sakė. Tu geras draugas.

- Aš niekur neinu, Artema. Gali skųstis ir toliau, - nusišypsojo jis liūdnai.

- Ne, turėtum grįžti prie to, ką darei. Nustoti būti mano aukle ir rūpintis savo reikalais, darbu, mokslais, mama. Aš neprapulsiu. Juk mudu siejo Arenas. Tik jis mus pavertė iš priešų gerais draugais, - pakreipiau galvą. Jis nuleido rankas ir atsitraukė tarsi kažką mąstydamas. Jo akys lakstė nuo grindų, prie rankų, nuo jų prie manęs. Jis žiūrėjo tai per mano petį į langą, tai vėl į mane, tarsi nerasdamas sau vietos, tarsi bandydamas ieškoti kažko, bet vis nerasdamas.