TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

„Labiausiai mėgstu ežerą.

Jame gerai kimba Ešeriai. Kada nors pavaišinsiu"

ARENAS

Senelis nusprendė atidėti šeimos susitikimą jo ūkyje, nes ponas Arenas su sulaužytais šonkauliais. Jis sakė, kad jo negrėbtas kiemas nemirs, jeigu dar pastovės savaitę. Jis visai nuo proto nušoko, jeigu galvoja, kad per savaitę tie kaulai sustos į vietas.

Parašiau Artemai žinutę, o pats nusivilkau tiesiogine to žodžio prasme į virtuvę. Iš galvos neišėjo mintys apie Arą. Jis tai darė specialiai, jis pleškino savo numatytus objektus specialiai. Jis nori būti žinomas banditas visai kaip Tūzas. Man reikėjo pajudėti iš šito buto, bet vairuoti truputį bijojau. Bėda, kad nenorėjau jog kas nors žinotų apie pinigus, kuriuos išsiimsiu iš banko, dar reikėjo važiuoti pas Arą. Teks vairuoti, nes niekas nesusitvarkys sėdint bute. Krūva reikalų, kurie turi būti atlikti už šių sienų.

Persirengęs labai iš lėto nuslinkau iki lifto, tada į požeminę aikštelę ir šimtą metų bandžiau atsisėsti už vairo.

- Jeigu kas nors gyvenime man būtų pasakęs, kad vaikščiosiu su sulūžusiais šonkauliais, būčiau gerai pasijuokęs, - burbtelėjau užvesdamas variklį. Dabar tai atrodė ne taip ir juokinga.

Banke mane pasitiko jaunas konsultantas su kuriuo kalbėjau telefonu. Jis rezervavo man laiką. Numečiau krepšį palei kojas, ištraukiau dokumentus. Jis davė pildyti keletą dokumentų.

- Didelė suma, Ponaiti Bleikai. Esate tikras, kad norite tiek daug išsigryninti?

- Asmeninės investicijos, - atsakiau dviem žodžiais ir atidaviau dokumentus. Jis skambtelėjo savo kolegai ir netrukus liepė sekti paskui. Tokių pinigų ant stalo niekas nedėliodavo priešais kitų akis, todėl nusileidome į nulinį aukštą, kuriame klientui buvo leista eiti tik iki tam tikros vietos. Liepė laukti prie tuščio stalo, duoti krepšį. Laukiau dvidešimt minučių. Suskambo mano telefonas, bet tik kokią sekundę.

- Čia nėra ryšio, - tarė apsaugos darbuotojas, buvęs netoliese. Pranešimas nuo Artemos. Jai buvo neramu dėl to, kas įvyko vakar naktį. Ji kaip ir visi žinojo, tik tai, kad tai buvo vagys ir padegėjai viename, kurie supleškino Retų daiktų muziejų, iš jo išnešdami viską. Netrukus konsultantas grįžo su sunkiu krepšiu ir užkėlė ant stalo, atitraukdamas.

- Čia visi. Dar kartą tikslinuosi ar tikrai norite tiek daug išsigryninti? – palinkčiojau parodydamas ranka, kad duotų pasirašyti, jog norima suma gauta. Greitai sukeverzojau parašą. – Ar jums bus reikalingas apsauginis? Galima paprašyti čia dirbančių, kad jus palydėtų.

- Ne, ačiū. Susitvarkysiu, - padėkojau ir netrukus jau iš lėto žingsniavau link išėjimo. Apsidairęs išsinešiau tuos pinigus laukan, įdėjau į bagažinę ir sėdau už vairo, surinkdamas Artemos numerį. – Labas. Aš truputį užsiėmęs dabar, bet vakare būtų galima susitikti, - nusišypsojau. Trumpas pokalbis ir jaučiausi šimtą kartų geriau. Paskambinau Retų daiktų muziejaus šeimininkui. – Sveiki. Turiu. Kur atvežti?

Nurodė koordinates kažkokios sodybos iki kurios dar buvo nemažas atstumas. Teko važiuoti. Jau užteko skolų ir problemų. Šitą privalėjau sumokėti. Ten, kur nurodė navigacinė sistema, buvo labai didžiuliai miškų plotai, o tarp jų įsikūrusi gana įspūdingo vaizdo sodyba. Mane įleido pro automatinius vartus, kieme plėvėsavo vėliava, narve gulėjo du Dobermanai. Apželdintas kiemas pamažu puošėsi rudeninėmis spalvomis. Kai sustojau, išvydau ir ežerą. Iš namo išėjo rankas į kišenes susikišęs Frenkas. Jau mėginau lipti, bet jis paskubėjęs man padėjo, ištiesdamas ranką.