TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

ARTEMA

Kitapus kambario sienos kiekvieną dieną vyko tas pats per tą patį. Jeigu anksčiau galėdavai girdėti Aroną su Alisa velniai žino ką darančius, tai pagaliau pragaro lygio muzika mano ausims liovėsi ir galėjau tikrai susikaupti į tai, ką dariau. Ji liovėsi ne todėl, kad su juo išsiskirstė, o todėl, kad niekas už ją sesijos neišlaikys, todėl abi vietoj gražių vyrų, buvom užrėmusios knygas ir savo užrašus. Turėjau pasistengti išsilaikyti viską, nes mano paskaitų lankymas buvo ne koks. Nors gavau gana gerus balus už savo pagrindinius darbus, tačiau sesija sudaro pusę to mano įvertinimo, todėl čia jau arba pavyks, arba galėsiu eiti pastato kampą koja daužyt. Todėl faktiškai dieną ir naktį varčiau knygas, akinius pasikabinusi ant nosies ir kavos puodelį laikydama ant stalo krašto. Būčiau išjungusi savo telefoną, bet niekas nei skambino, nei rašė. Arenas dingo kaip į vandenį ir iš jo nebesulaukiau po paskutinio karto jokių žinių, o Arielis, na tas meilės nuolat norintis padaras ramstėsi ant galvos ir valė visas grindis bokso ringo patalpose. Jis ruošėsi išlošti visus tuos pinigus, kad ir kiek jų bebūtų Bleikų žiemos šokiuose. Jis ketino visus ten nurungti ir įrodyti kažką, kuo jis tikrai tikėjo. Atsilošus kiek svarsčiau apie jo drąsą. Kiek kainuoja jam tokią turėti? Kiek kainuoja būti iš tiesų drąsiam, kai kartais tai gali nuvesti ne į tą pusę.

Vakare atsigulus sulaukiau iš jo šypsenėlės su bučkiu ir dar vienos, reiškiančios, kad rankelės padėtos po galva ir jis absoliučiai knarkiantis ant sofos, seilėjantis savo pagalvę ir nepasiekiantis net taip arti stovinčios lovos. Išsiunčiau tą patį ir netrukus užmigau su šypsena veide.

Ryte pramigau. Čia jau darėsi nerašyta taisyklė. Teko bėgte lėkti į autobusą. Visa laimė, kad nereikėjo krautis knygų, todėl tik piniginė ir telefonas, dar rašiklis ir nuostabus išsitiesimas ant ledo palei duris. Naktį, pasirodo, ir lijo, ir snigo vienu metu, o tada gerai pašalo. Susiraukus suinkščiau ir likau gulėti dar kokias kelias minutes. Prieš akis ranką ištiesė Aronas. Net nepastebėjau iš kur jis čia išdygo.

- Padėti? – paklausė jis. Čiupau jo ranką ir vos ne vos atsistojau. Kojos vėl ėmė slysti ir jis mane sulaikė už liemens.

- O dar juokiuosi iš Arielio, kad tas kaip barsukas pastoviai ant ledo. Ačiū, - padėkojau. – Alisai šiandien irgi egzaminas, todėl nemanau, kad tu čia laiku, ir dar taip anksti, - dirstelėjusi į laikrodį suabejojau.

- Žinau. Aš ją nuvežiau į universitetą, - nusišypsojo jis.

- Velnias, nespėsiu į savąjį, - nusikeikiau pamatydama kiek valandų. – Turiu eiti, - praėjau pro jį.

- Žinok kelias visas toks, koks čia, - paaiškino jis. – Mano mašina už vartų. Aš grįžau čia, nes piniginę palikau ir be teisių išvažiavau. Jeigu palauksi, tuoj pasiimsiu ir galiu nuvežti.

- Ačiū, - padėkojau sudėjusi rankas it melsčiausi. Tad kol jis nuėjo pasiimti piniginės, aš iš lėto per sniegą nužingsniavau link vartų. Netrukus jau važiavome link universiteto.

- Kur susipažinot? – staiga paklausiau, kad nuvaikyčiau nemalonią tylą. Jis sustojo prie šviesoforo.

- Žinai, kai būna filmuose mergina atsitrenkia į vaikiną ir jiedu įsimyli iš pirmo žvilgsnio?

- Su Arieliu ne taip buvo, - numykiau nepagalvojus. Jis pažvelgė į mane. – Judviem taip buvo? – pasitaisiau vėl sugrįždama prie savo sesers.

- Ne, bet panašiai. Aš ėjau iš prekybos centro ir ji tiesiog išsitiesė man palei mano kojas. Pats vos nenusiverčiau ant jos, - sukikeno ir vėl pajudėjome iš vietos. – Manėme, kad kažkas lūžo, bet visa laimė, kad likome su sveikais kaulais. Aikštelė buvo nevalyta, dėl ko jau kalti darbuotojai.