TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

„Kai išsiblaivysiu, paklausiu to paties"

ARTEMA

Kiekvieną dieną sukosi tik darbas ir egzaminai. Ruošiausi visiems įmanomiems egzaminams. Dienos metu daugiausiai dirbau, karts nuo karto susitikdama su Emere. Ne kartą rašiau Arieliui, bet jis man numykdavo, kad negali dabar bendrauti, o kai skambindavau, nekeldavo. Kai paklausiau Emerės ar matėsi su Arieliu, ar vyksta treniruotės? Ji atsakė, kad niekas nevyksta, kad jis nesirodo ir neatsako į jokius skambučius nei jai, nei Aivarui. Per pertraukėles pamėginau paskambinti jam dar kartą, bet jis nekėlė. Kilo nerimas, kad jam galėjo kažkas atsitikti. Neturėjau jo mamos numerio ir negalėjau įsitikinti ar jis gyvas ir sveikas.

- Po darbo nuvažiuosiu į jo namus, - pažadėjau Emerei. Ji linktelėjo. Trypiau visą dieną laukdama, kol galėsiu skuosti tikrinti, kodėl jis neegzistuoja. Vakare sutemus nusivilkau į kitą Darvino pusę, paskubomis mindžikavau sniegą, ieškodama jo kiemo. Palengvėjo, kai radau jo pakaitinę, serviso duotą mašiną kieme. Vartai buvo užrakinti, todėl teko imtis įprastų gudrybių – lipti per tvorą. Permečiau kuprinę ir nušokau žemyn. Visa laimė, kad kiemas buvo nukastas ir pabarstytas smėliu, kitaip dar būčiau paskaičiavus danguje žvaigždes. Nuėjau ir paskambinau į duris. Padaužiau kumščiu, bet niekas man neatsakė. Apėjau aplink namą, panašu, kad nieko nebuvo. Kodėl tada mašina kieme? Staiga sustojau ties viena namo siena. Čia vietoj lango buvo užlipdyta plėvelė.

- Kas per velnias? – surinkau dar kartą Arielio numerį. Problema tame, kad girdėjau kažkur viduje skambant tą telefoną. Negi jis mane ignoravo? Koks čia velnias? Paprastai tokių dalykų nedariau, bet viskam būna pirmas kartas. Teko draskyti juodą storą plėvelę, nes tik taip galėjau patekti vidun. Nepaliksiu aš šitaip visko. Čia buvo tuščias Arielio mamos miegamasis. Pasistengiau priklijuoti plėvelę atgal, kiek sunkiai antrą kartą laikėsi, kraštai norėjo atlipti. Atidariusi duris tuoj pat ėmiau ieškoti kažko gyvo tarp šių sienų. Nusitraukus kepurę įjungiau virtuvėje šviesą, padėjau kuprinę ir atsisegiau striukę.

- Arieli? – šūktelėjau. – Arieli, esi? – nuėjau į jo kambarį ir pravėrusi duris radau jį nevisai tokį, kokį galėjau įsivaizduoti. – Arieli, - suraukusi kaktą pritūpiau prie jo. Vaikino lūpa buvo prakirsta, žaizdota, ko prieš tai jis neturėjo. Ant žemės mėtėsi buteliai. Pliaukštelėjau vieną kartą per skruostą, nesureagavo. Pliaukštelėjau antrą kartą, visvien nieko. – Arieli, - tariau dar kartą. – Nagi, pabusk, - jau kilo nerimas. Paklausiau jo pulso, jo kvėpavimo. Viskas funkcionavo, išskyrus stipriai plakančią širdį, kiek per stipriai kaip žmogui. Suėmiau jį už rankos, bandžiau įžnybti, sukelti kažkokį skausmą, kad sureaguotų, bet jo tarsi čia nebuvo. Staiga ant jo pirštų pastebėjau kažkokius labai mažus, beveik miltų purumo trupinius. Atmintyje šmėstelėjo kažkokie keisti prisiminimai, gal labiau pojūčiai ir Areno balsas.

- Velniškai skauda gerklę, - vos ištariau.

- Jie tau išplovė skrandį. Jame rado kokaino, nikotino ir nuskausminamųjų. Iššaukė reakciją ir tu nualpai, - paaiškino.

Mintys sklandė tarsi koks vėjas, nesiorentavau aplinkoje, bet girdėjau piktus balsus, kurie buvo tarsi aidas.

- Taviškė mėgsta svaigintis! Taviškė mėgsta svaigintis... svaigintis... svaigintis... Jame rado kokaino, nikotino ir nuskausminamųjų. Kokaino... Kokaino... Nikotino... Nuskausminamųjų. Kokainas, nikotinas, nuskausminamieji... Plojau Arieliui dar vieną per skruostą.

- Arieli, negaliu patikėti... – staigiai nusivilkus megztinį, susirišau plaukus ir čiupau jį už rankos. Kadangi jis man buvo per sunkus, teko tempti link vonios. Jis buvo apsinešęs. Jis buvo toks apsinešęs, kad nereagavo į aplinką kaip kad nereagavau tada aš. Pasąmonėje jis turėjo mane girdėti, bet į aplinką nerodė jokių ženklų. Jo širdis daužėsi, nes to šūdo jis nepratęs vartoti. Mano daužėsi tada taip, tarytum norėjo gelbėtis, bėgti, lipti iš krūtinės lauk. Vos ne vos užtraukiau jį ir atrėmiau į sieną. Atsukau ledinį vandenį ir paleidau ant abiejų. Truktelėjau vieną kartą, bet nesureagavo, truktelėjau antrą sykį ir visvien nieko. Jis užmerkė akis.