TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

PROLOGAS

PROLOGAS

ARTEMA

Klausiausi geros, neseniai atrastos ukrainiečių grupės dainos. Dievinau aukštos kokybės garsą, todėl būtent tokias turėjau ir muzikai skirtas ausines. Užtrukau, kol sutaupiau norimą pinigų sumą. Sąrašas iš lėto trumpėjo, bet atsirasdavo dalykų, kurie pagaudavo savo grožiu ir praktiškumu, o tada tas sąrašas tik pailgėdavo.

Kompiuteryje priėmiau dar vieną užsakymą, nusiunčiau naujam pirkėjui rekvizitus ir sėdau prie pjaustyklės. Grįžusi iš paskaitų svarsčiau apie stakles garaže, bet rankos šiandien reikalavo popieriaus pjaustyklės. Todėl važinėdama su kėde nuo vieno kambario kampo prie kito, maketavau programa naują edukacinę knygą. Tam tikrus paveiksliukus iš karto perkeldama ant išmanios pjaustyklės.

Pro duris įlėkė Alisa ir nutraukė visas mano mintis, darbus, muzikines minutes.

- Norėčiau tavo įžvalgų, - pakreipė galvą ji.

- Norėčiau būti palikta ramybėje, - atsakiau nepakeldama akių nuo ekrano.

- Prašau, - sudėjo rankas it melstųsi. Atsidusau mostelėdama ranka, kad neštų čia. Ji dingo sekundei, o tada parlėkė su kompiuteriu prieš akis. Pasitaisiau akinius ir čiupus pelę greitai peržvelgiau maketą. – Techniškai netvarkingas failas.

- O kaip tekstas? – pasirėmė rankomis ji.

- Prireiks daugiau nei dviejų minučių, kad pasakyčiau, - pastebėjau išvydus mažiausiai šešis lapus prirašyto teksto. Ji maldavo pagelbėti, o aš buvau labai nenusiteikusi. – Kada reikia? – pasisukau į ją.

- Rytoj? – primerkė akį ji.

- Čia atsiskaitomasis. Iš apimties matau. Ką tu veikei visą mėnesį? – perverčiau akis. Ji žiojosi sakyti. – Ne, nenoriu žinoti, - numojau ranka. – Gerai, ateik už pusvalandžio, - atsilošiau.

- Myliu, myliu, myliu! – riktelėjo ji ir pabučiavus į skruostą nudulkėjo į savo kambarį.

Giliai įkvėpusi paspaudžiau savo kompiuteryje išsaugojimo funkciją, kad nedingtų visas darbas, o tada pastūmusi į šalį ėmiausi Alisos savarankiško darbo taisymo. Jau negana to, kad nėra puslapių numeracijos, tarpai tarp žodžių sudėti kai kur po kelis, o pastraipos padarytos mechaniniu būdu, tai dar ir klaidų pilni kampai.

- Vieną gražią dieną aš nustosiu tą dariusi, - nuvirtau į lovą ir pasitaisiusi pagalvę ėmiau skaityti.

Galų gale supratau, kad užtruksiu labai ilgai ir kad pusvalandžio neužteks, todėl tiesiog parašiau Alisai žinutę, kad rytoj ryte galės pasiimti kompiuterį, kad paliksiu koridoriuje prie durų. Jau buvo vėlus vakaras ir labai daug žiovavau. Ketinau persivilkti pižamą, įsipilti karštos arbatos ir tiesiog pabaigti taisymus įslinkus po antklode. Koridoriuje jau buvo tamsu ir tylu. Alisa nieko nebeatrašė, o mama greičiausiai miegojo, nes grįžo labai vėlai nei negirdėjau jos žingsnių, tik trinktelėjusias lauko duris. Besileisdama laiptais žemyn išgirdau krebždesį. Niekur nedegė šviesa. Tada kažkokius šnabždesius. Tėčio šiąnakt nebuvo. Jam naktinė pamaina. Kas, po velniais, virtuvėje? Tyliai nusileidusi dirstelėjau per kampą. Kažkoks šešėlis laukinių šviestuvų prietemoje. Pasitaisiusi kapišoną suraukiau kaktą.

- Ei! – tikėdamasi išgąsdinti išnirau prieš akis. – Kaip tu čia papuolei? Nešdinkis iš mano namų! – staigiai parėjo į mane lėkštė. Ketinau griebti koridoriuje stovėjusią statulėlę, bet kažkas griebė mane už gerklės ir prispaudė dilbiu prie pat savęs.

- Greičiau! – kažkas riktelėjo. – Ieškokit greičiau!

- Paleiskit! – riktelėjau. – Paleiskit mane!

- Artema, kas čia vyksta? – trindama akis nusileido laiptais mama, o paskui ir Alisa. Sesuo ėmė spiegti, o į mamą buvo nutaikytas ginklas. Mama susiėmė už burnos. Ji staigiai metėsi link laiptų kaip ir sesuo, bet jas abi pagavo, mamai peršaudami koją. Ji suriko ir nusivertė nuo ketvirto laipto žemyn. Susiėmusi kruviną koją giliai kvėpavo.

- Kad ir ko norit, grynųjų neturime. Prašau, palikite mano dukras. Maldauju pasigailėkite! – verkdama kalbėjo mama. Ji jautė neapsakomą skausmą, o mane tik laikė įkalintos rankos. Jie lyg ir išgirdo ko prašė jauna moteris, bet tik akimirką. Griebė mane, griebė mano seserį ir ėmė vilkti laukan pro atsarginį išėjimą.

Sunkiausia buvo, kas vyko po to. O kas įvyko? Iš namo ėmė sklisti dūmai, netrukus įsiveržė atvira liepsna. Mane tuo metu jau vilko per žolę, o Alisą numetė palei krūmus. Spardžiausi, daužiausi, kol nuvirtusi ant asfalto staigiai stojausi ir pasileidau bėgti link netoliese buvusio garažo. Jie puolė mane vytis, o prieš Alisą naudoti prievartą. Iš visų jėgų stengiausi pasiekti tą vienintelę garažo vietą, kurioje laikiau savo išsigelbėjimą. Ir spėjau nerti vidun, spėjau pagriebti nuo sienos, spėjau įstatyti strėlę ir persisukus iššauti, pakirsti vieną jų į šonkaulius. Surėkęs parklupo, o kitas stabtelėjo išsitraukdamas ginklą.

- Mano mama! – surikau. – Mano mama ten! Pasitraukit! – rėkiau, bet ginklo jis nenuleido. – Šausiu! Pasitrauk! – ugnis plito, ėmiau kosėti, kuteno gerklę. Jie nesitraukė. Nežinojau kaip išsisukti. Šausiu aš ir iššaus jis, o tada niekas mamai nepadės.

- Ei! – kažkas suriko, dėvintis juodą kapišoną, tamsoje sunkiai įžiūrimu veidu. – Pasitraukit nuo jos! - banditai keistai sureagavo. Jie lyg ir abejojo situacijos rimtumu. Tik tas, kas atėjo padėti, truktelėjo iš beisbolo lazdos per nugarą, pakirsto jau nebeliesdamas.

- Tu sveika? – tikslinosi vyriškas balsas.

- Mano mama! – ašarose akyse kaupėsi žinant, kokia situacija vyksta namo viduje. Nepažįstamasis metėsi link paradinio įėjimo. Ugnis jau sparčiai plito, o aš nuskubėjau prie savo sesers, kurią instinktyviai gąsdino kiti du. Kažkur jau skambėjo policijos ir gaisrinės sirenos. Į kitus du užteko nusitaikyti ir jie atšoko. Pribėgau prie sesers. Ji persigandusi čiupo mano ranką ir prisiglaudė šalia.

- Tu sveika. Tau viskas gerai. Tau viskas gerai, - raminau.

- Mama. Artema, mama! – riktelėjo per ašaras ji. Būtent tada tas pats vyras išnešė mūsų mamą iš namo be sąmonės. Čia tuoj pat atlėkė greitoji. Pilna gatvė ekipažų ir mūsų tėtis iššokęs iš gaisrinės, skubiai ruošiantis savo komandą gesinti savo paties namus.

- Mergaitės! – suriko jis pribėgęs prie mūsų.

- Mums viskas gerai. Mes sveikos, - palinkčiojau jam suėmus mus už veido. Mūsų mamą paguldė ant žolės ir čia perėmė greitoji, o pats vyras atsitraukęs pasiėmė lazdą ir dar sykį dirstelėjęs į mane tuoj pat nešdinosi lauk. Mudvi nulėkėme prie mamos, bet kol kas mūsų neprileido, liepė atsitraukti, suteikti erdvės. Tuo tarpu mano tėtis vadovavo gaisrininkų komandai.

- Namas tuščias! – riktelėjo jis. Mano tėčiui nebuvo laiko mąstyti, kad tai jo namas, kad tai jo taip brangiai surenovuotas namas, kad tai jo rankomis atstatyta seniena, paversta namais. Atsitraukiau ir vienoje rankoje laikydama savo lanką, o kitoje glausdama savo jaunesnę seserį, spoksojau į ugnies pasiglemžiamą namą, kuriame degė viskas, ką aš mylėjau, viskas, ką savo rankomis uždirbus nusipirkau. Degė viskas: nuo brangios pjaustyklės, staklių, kompiuterio iki mano mylimiausio žaislo taip ir likusio gulėti toje nepaliestoje lovoje.