TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

„Kartais tenka paragauti to, kuo šeri kitus"

ARIELIS

Sėdėjau čia jau antra diena su buteliu rankoje. Čia, tiesiog ant laiptų. Spaudžiau butelį ir spoksojau į vieną tašką. Skaudėjo sudaužytą kūną, jau net negalvojau apie veido skausmą. Ryjau tabletes nuo ryto ligi vakaro, kad atslūgtų skausmai. Fizinis skausmas, žinojau, sugis, bet štai psichologinis jau rimtesnė bėda. Pro duris įžengė ir atsisegusi paltą šalia ant laiptų atsisėdo mano mama. Atkišau butelį, bet ji tik papurtė galvą.

- Arieli, gana, - bandė atimti butelį. Patraukiau ir neleidau paimti. Užsiverčiau dar kartą ir ji visvien nutaikė akimirką, kad jį atimtų. Pastatė ant laiptų ir dabar žiūrėjome abu viena kryptimi.

- Mano mašina tralu buvo nutempta į servisą ir vienas Dievas težino, kada ją iš ten išrašys. Nekalbu jau apie sąskaitą, kurią nutrenks ant stalo. Man taip viską skauda, kad praktiškai jaučiuosi kaip irantis lavonas ir tada tai... – parodžiau rankomis į savo barą.

- Arieli, mes tai sutvarkysime, - bandė nuraminti mama.

- Mes nieko nesutvarkysime, - nusijuokiau beviltiškai. Taip, abu gerai matėme, kas čia darėsi. Išdaužyti langai, suniokota visa didžėjaus aparatūra, išdaužytos lentynos, buteliai, suskaldyti stalai, ką jau kalbėti apie visas nuomotas dekoracijas ir krėslus kampuose. - Aš taip nebegaliu, supranti? Bandžiau į viską numoti ranka, atsiriboti nuo to, kas mane sieja ir viskas grįžta. Jie sunaikino, ką aš myliu, į ką šitiek įdėjau laiko, pastangų, pinigų. Jie pažadėjo man sulaužyti abi kojas, kad daugiau nešokčiau. Sakė, kai nieko nebeturėsiu, beliks persišauti galvą, - sarkastiškai variau savo. – Skamba neblogai, - palinkčiojau ir persisvėręs per mamos kojas pačiupau tą pustuštį butelį. Mama dar pabandė jį atimti, bet tik atsitraukiau nuo jos, kad nelįstų. – Aš nevairuoju šiandien. Galiu užpilt akis kiek tik širdis leidžia.

- Arieli, tau reikia su kuo nors pasikalbėti. Tu nebegali šitaip visko savyje kaupti, - nervinosi ji.

- Aš kalbuosi. Su tavimi, - parodžiau smiliumi neatitraukęs rankos nuo butelio. – Kalbuosi, - prisidėjau delną prie burnos negalėdamas suvokti, kas laukia.

- Tau reikia pagalbos. Galiu surasti, - palinkčiojo ji.

- Pagalbos? – primerkiau akis. – Ne, man nereikia pagalbos. Už pagalbą nei vienas neišsimokėsime. Visi tik ir galvoja, kad Arielis kuo puikiausiai išsilaiko, kad Arieliui viskas yra sėkmės reikalas, - vėl užsiverčiau butelį.

- O Artema? Ar ji nusipelnė nežinoti, kas dedasi tavo gyvenime? Kas dedasi tavo galvoje?

- Kol ji nežino, tol jai patinku. Kai sužinos, galėsiu skradžiai išnykti. Tik to betrūktų, kad grįžus Arenui, ji pultų jam į glėbį. Tada gal ir galėsiu nusišauti, - svarsčiau nudelbęs akis į grindis. – Tai turbūt geriausia, kas galėjo nutikti man gyvenime. Ji... – užsisvajojau. – Ji tokia paprasta, tokia žemiška, ji sakė, kad jeigu manęs nebūtų, jai kažko trūktų jos gyvenime, - liūdnai nusišypsojau, išsitraukdamas cigaretę ir prisidegdamas ją.

- Vis dar rūkai? – nuspėjamai atsiduso mama.

- Negaliu mesti, - išpūtęs dūmą tariau. Mano mama kiek pažiūrėjo į mane, akimis apsuko ratą aplink vaizdelį bare ir paėmė iš manęs cigaretę, pati užtraukdama.

- Rūkiau gal prieš dešimt metų, - išpūtus atidavė man. – Bet tuomet buvo kita aplinka, kiti žmonės, kitos problemos, - kiek patylėjus, ji pasisuko į mane ir pridūrė: - Jeigu nori, kad Artema liktų su tavimi, turi „išjungti" tą savo šaltą veidą, kuriame slepiasi skausmas, Arieli. Žinau, kad nenori tikėti, bet yra žmonių, kuriems tu rūpi ir gali būti, kad Artema būtent tokia.