TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

„- Maniau nekenti manęs.

- Kitomis aplinkybėmis tu man netgi patiktum."

ARTEMA

Vidiniai jausmai šaukė, kad aš gailiuosi čia sutikusi atvažiuoti. Nors Areno seneliai buvo labai malonūs ir šviesūs žmonės, su geru humoru, puikiu ūkiu ir virtuve, tačiau visi likę skleidė tą niūrią nuotaiką, kurią pati ir sugėriau čia sėdėdama. Jaučiausi išvargus, pasiskundžiau Arenui, kad laikas man namo. Jis linktelėjo. Pažadėjo važiuoti, kai sukirs paskutinį gabaliuką skanios vištienienos, nes tik ir prašėsi įmetama į skrandį. Aš atsiprašiau ir nuėjau ieškoti tualeto. Antrame aukšte, pačiame gale buvo nedidelis vonios kambarys ir ačiū Dievui laisvas. Šiek tiek kelių minučių ramybė nepakenks, o ir žvilgsnių čia nei vieno nebuvo. Nusipraususi rankas pažvelgiau į veidrodį, šiek tiek pasiremdama į kriauklę. Mačiau savo atspindį ir jis neatrodė linksmas, neatrodė optimistiškas, atrodė sumautai pavargęs, nes tokia ir jaučiausi. Ramindama save, kad tuoj važiuosim namo, staiga kai ką pastebėjau šiūkšlių dėžėje, stovinčioje netoli spintelės prie pat mano kojų. Pasilenkus suraukiau kaktą. Pagriebiau tualetinio popieriaus ir kartu su juo suėmiau tarp šiūkšlių dėžutę, kuri patraukė akį tik dėl rožinės spalvos kampo. Dėžutė buvo įsukta į sluoksnį popieriaus. Kilstelėjusi antakius laikiau savo rankoje nėštumo testo dėžutę. Sutrikus pažvelgiau į vonios kambario duris. Senelius galima atmesti, krūvą vyrų, kuriems tokie gamtos dėsniai neegzistuoja irgi. Tai tikrai ne mano, bet kažin ar galėtų būti Areno mamos. Ji pakankamai jaunai atrodo, bet nesinorėjo tikėti, kad po keturių vaikų auginimo, dar norėtųsi penkto. Ir tada lieka Oktavija... Išsitraukiau telefoną ir nufotografavau, tada atgal susukau dėžutę ir įkišau į šiūkšlių dėžę.

Kai nusileidau atgal į pirmą aukštą, Arenas jau buvo apkabinęs Sofiją ir vilkėjo striukę. Liamas padėjo užsirišti batus ir šypsodamasis mojavo Adrianui, kuris jau nebepasikėlė nuo stalo.

- Ar tikrai nenorite likti? Juk žinai, kad vietos visiems užteks, - dar tikslinosi Adrianas.

- Ne, Seneli, šiandien užteks. Pasiliksime nakvynę kitam kartui, - susikišęs rankas į kišenes atsakė Arenas. Aš taip pat greitai apsirengiau. Šalia manęs jau ruošėsi ir Arielis. Jis atrodė kiek be nuotaikos, bet vargu ar čia kas tą pastebėjo.

- Arieli, ir tu? – skėstelėjo rankomis Adrianas. – Dar nesumetėm kortų partijos.

- Priešingai negu jūs, aš pencininko amžiaus, - nusišypsojo Arielis jau per tokią prievartą, tarsi gerklėj kuolas būtų įstatytas. – Mano „Labanakt vaikučiams" laikas prasidėjo, - dirstelėjo į laikrodį. Prisiminiau kaip Arenas sakė, kad Arielis išvis mažai miega. Amžinas klausimas: kada jis ilsisi? Ne, jis spruko iš čia ne dėl to, kad jam laikas ilsėtis, o dėl tos pačios priežasties kaip ir aš – kuo toliau nuo tų, kurie vargino. Jį aiškiai vargino Oktavija kitapus stalo.

Į šaltą nakties orą išėjome visi trys. Nusileidome mudu su Arieliu, pastarasis prisidegė cigaretę, o tada iš lėto nusileido Arenas.

- Mane žudo šitas mano vaizdas, - burbtelėjo nepatenkintas.

- Nereikėjo laužyti tų šonkaulių, - pastebėjo Arielis.

- Tikrai. Pats paprašiau, kad uždaužytų lazdomis. Reikės kitą kartą plačiau pasidomėti, kuo save daužyti.

- Kitą kartą prašyk, kad ranką sulaužytų. Bent pajėgus būsi judėti, o ir kitą sveiką ranką turėsi, - paantrino draugas išsišiepdamas. Arenas prisidegė cigaretę, nors planavau sėstis į mašiną, bet jis pamojo ranka, kad niekur nesiskubinčiau ir ateičiau pas jį. Įsikišęs cigaretę tarp dantų, iš lėto atsisėdo ant Arielio mašinos kapoto ir apkabino ranka mane per kaklą. Prisiglaudžiau prie jo ir visi trys sužiurome į žvaigždėtą dangų.