TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DEŠIMTAS SKYRIUS

DEŠIMTAS SKYRIUS

„Negirdėjai, išgirsi dabar"

ARENAS

Skubiai užlipau į viršų, bet nei vienam kambaryje jos neradau.

- Artema! – šūktelėjau. – Po velniais! – nusikeikęs atgal į pirmą aukštą ir pro paradines duris. Aš ją radau. Ji bėgte pabėgo iš sodybos, lėkė link vartų. – Artema, palauk! – šūktelėjau. – Palauk sakau!

- Velniop, Arenai, viską! Daugiau nesiartink! Tavo šeima teisi. Aš ne tavo lygio žmogus esu! – verkdama užriko ji sustodama palei vartus.

- Nustok šnekėt nesąmones! Mažiau klausyk to Arielio! Pasikalbėkim! – surikau. Ji nebesiklausė. Užsitraukė kapišoną ir nėrė pro vartus. Žinojau, kad toli nenueis, bet mintis, kad galim būti ne vieni, kėlė nervus. Pasileidau bėgti paskui ją ir čia širdis nusirito į kulnus. Iš tiesų sekė mane, iš tiesų prisidirbau. Dvi mašinos. Po keturis banditus iš kiekvienos. Išlipo Tūzas ir kažką kramtydamas sužiuro čia į merginą, čia į mane. Jis kilstelėjo antakius.

- Griebkit šitą, - pamojo ranka, suprasdamas, kad čia ta pati mergina, kuri man taip rūpėjo, kad patiesčiau savo mašiną ir kosminius pinigus.

- Neliesk jos! – surikau. – Atiduosiu tuos prakeiktus pinigus, tik neliesk jos! – visu greičiu bėgte link jų. Artema traukėsi atgal, bandė bėgti kitur, bet du pribėgę griebė ją. Ši spyriojosi, bandė suduoti, vienam užvažiavo į nosį, bet tada jai traukė antausį ir atjungė. Tuoj pat nusinešė į kitą mašiną ir įstūmę ant galinės sėdynės, sėdo už vairo atbulomis ir išvairavo iš čia.

- Paleisk ją! – pasiutęs tariau.

- Aš tau sakiau šonkauliai ir dantys pas mane, Bleikai, - susidėjęs rankas prieky savęs tarė jis.

- Gerai, neįvertinau. Atsiprašau, - pakėlęs rankas pasidaviau. – Tik grąžink ją.

- Kaip lavoną? – šypsojosi. – Labiausiai nekenčiu atsiprašymų, Bleikai. Labiausiai už viską mane pribaigia visi tie beviltiški, šūdo verti atsiprašymai.

- Grąžink man merginą, - reikalavau. – Atiduosiu grynais. Pažadu. Rytoj ryte banke išiimsiu grynais, tik paleisk ją.

- Teisingai. Išiimsi rytoj ryte ir mergina pabus pas mus iki rytoj ryto. Laikrodį pravartu pažinti, kai sakiau dvidešimt keturios valandos. Arielis nesakė? Su manimi žaidimai labai prasti.

- Tu ne kvailas. Galim susitarti, - beveik maldavau.

- Tariuosi vieną kartą, - parodė tatuiruotą pirštą. – Su tokiais šūdo gabalais kaip tu, jau ne kartą turėjau reikalų. Aš valdau banditų rajoną, aš diktuoju sąlygas. Negirdėjai, išgirsi dabar, - patikino jis. Priėjau prie jo arčiau, Tūzas atėjo taip pat. – Beje, labai graži panelė, - pakilnojo antakius.

- Jeigu jai ką nors padarysi... – sukandau dantis.

- Juk sakiau šonkauliai ir dantys. Tik nežinau kokių paslaugų norės mano draugai, - parodė beisbolo lazda į saviškius, kurie nesiskyrė savo išvaizda nuo šitos išgamos.

Jis jau ketino suktis, kai pamojęs savo draugužiams užsimojo beisbolo lazdomis tiesiai į mane. Tūzas davė smūgį į veidą, jie pakėlė mane ir davė į pilvą. Iš lazdos gavau į nugarą. Numetęs ant žemės davė dar kelis kartus iš kojos į pilvą. Susirietęs vos galėjau kvėpuoti, atrodo dusau, miriau, viskas darėsi. Nusispjovė jis palei mane ir pasilenkęs pridūrė:

- Du šimtai gabalų. Šimtas už merginą ir šimtas už mano geležinius nervus, - prisidegęs cigaretę atšovė jis. – Jeigu vėluosi atiduoti, merginą atsiųsiu padalintą į dalis. Kreipsiesi į teisėsaugą, pakabinsiu tavo kalę už gerklės, kad visi matytų kaip ji dūsta. Aišku? – nebepajėgiau atsakyti. – Aišku!? – užriaumojo jis.