TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

„Nuo sankryžos atsivėrė trečias kelias"

ARIELIS

Pirmą savaitę blaiviausi iš po vakarėlio. Smegenys nenorėjo veikti taip, kaip jos įpratusios. Paprastai vidury savaitės, po tokių vakarėlių, jau budindavausi iš to sunkaus rėžimo, bet šį kartą toli gražu iki visiško savęs stabilizavimo. Viskas erzino, viskas nervino, nieko nenorėjau. Rašiau Artemai, tikslinausi ar gyva, ar reikia pagalbos, gal peties išsiverkti, bet ji viską tvėrė viena. Nenorėjau, kad tvertų viena, o ypač dėl to, kad viskas dėl Areno. Du mėnesius ištverti atrodė nebus sudėtinga, bet draugui išvykus viskas taip ėmė dusinti, viskas pasidarė dvigubai sunkiau. Paprastai būdamas sąmoningas, vadovaudamasis protu išlaikydavau viską kaip turi būti, bet dabar jo išvykimas ėmė viską maišyti. Nuo sankryžos atsivėrė trečias kelias. Man nepadėjo nei breikas su treneriu, galvos nesutramdė matematika, bare nepadėjo linksmybės. Traukdamas kaljaną, versdamas skardinę po skardinės tiesiog jaučiausi protiškai užšąlęs. Kai parašiau merginai, ar reikia apkabinimo, ji atsakė, kad ne. Keikiau save už šitą klausimą, nes jis man buvo nebūdingas. Su tokiais klausimais nenorėjau turėti nieko bendro. Galiausiai, kai Artema ėmė mane ignoruoti, aš trenkiau viską ir nuvažiavau jos traukti iš viso to mėšlo į kurį ji buvo įklimpus. Ji spyriojosi, ji nekentė manęs, kad buvau šalia. Jai reikėjo ne manęs, o Areno. Jai reikėjo to, kurį ji mylėjo. Nusispjovęs į viską, išmaudžiau ją po lediniu vandeniu, priverčiau verstis į žmogų ir stotis ant kojų. Per daug gerai žinojau, kas atsitinka įsimylėjus tokį kaip Arenas.

Sužinojau, kad darbas aukle pavojingas gyvybei. Dėl to ir pats kaltas.

- Pamokysiu šaudyt. Einam, - pastatęs mašiną aikštelėje netoli šaudyklos pratariau Artemai po ilgo laiko, nes ji su manimi beveik nesikalbėjo. Ištaškėm nervus jos namų vonioje, bet po to ir vėl sukrito į savo iš proto varantį liūdesį. Pažinojau čia vieną dirbantį vaikinuką, kuris rezervavo mums vietą. Užsidėjome akinius, ausines, persiavėm batus. Sudėjo ant stalo prieš akis visus turimus ginklus. Pats mokėjau šaudyti ir instruktažo nereikėjo, todėl daviau suprasti, kad pats paaiškinsiu ir Artemai. Kai mus paliko ramybėje, pagaliau galėjau sugrįžti į save.

- Laikiusi ginklą rankoje? Spėju ne, - tariau nužvelgdamas nuo kurio čia pradėti.

- Šaudau iš lanko gana neblogai, - tarė ji.

- Dar geriau, tai čia irgi neturėtų būti problema, - paaiškinau pagrindinius, labai elementarius dalykus. Parodžiau, kur šaudysim, kaip reikia laikyti ginklą. Po ilgo laiko išmėginau ir savo įgūdžius, nors dar ne taip seniai varpiau kulkas į motociklininko ratus smėlio karjere. Vieną prašoviau. Svarsčiau, kad smegenų ląstelės vis dar ima degradacijos viršūnę. Artema pagaliau prisiryžo rodyti savo sugebėjimus, todėl pabuvau mandagus ir susilaikiau nuo nesveikų komentarų, nes norėjau likti su galva. Tam, kad parodyčiau, kas yra taiklumas, teko atsistoti už jos, prisitraukti arčiau ir pakreipti taip, kaip turi stovėti norėdama pataikyti. Ištiesiau jos ranką ir parodžiau kaip laikyti, o tada atsitraukęs liepiau bandyti dar kartą. Po tokių kelių apmokymų ji jau taikė į taikinį kaip naujokė visai neblogai. Šaudymas iš lanko turėjo savų pliusų. Iš pradžių ją lydėjo piktumas, visos neigiamos emocijos, bet kuo daugiau šaudėm, kuo daugiau pataikė, tuo daugiau ryškėjo veide šypsena. Pakeitėm ginklą, rodžiau bandymą su kitu. Kai jau buvau įsitikinęs, kad galiu palikti Artemą praktikuotis vieną, atsistojau netoliese ir pasiėmęs ginklą nutaikiau į savo taikinį. Ištiesiau ranką ir nuspaudžiau gaiduką. Šaudžiau tiksliai, per tiksliai, ko irgi nenorėjau matyti. Jeigu būčiau galėjęs rinktis, niekada nebūčiau mėginęs šaudyti, niekada nebūčiau ėmęs šito daikto, bet viskas taip susidėliojo, kad buvau priverstas daryti tai, ką reikia daryti. Be savo praeities, turėjau ir taip dėl ko nervuotis. Faktas, kad paėmiau iš Bleiko pinigus, o dabar guodžiau savo draugo merginą. Nepatiko nei tas, nei anas. Norėjau grįžti prie to, kas buvo seniau. Norėjau, kad nesueitų biolaukai su Artema, kad toliau imčiausi breiko ir baro, šalia to nepamirščiau savo mokslų. Norėjau visko, kas buvo, bet nieko panašaus jau nebebuvo. Ir kiekviena kulka į tą taikinį buvo mano paties smūgis sau į smegenis, širdį ir viską, ką dar gyvo savyje turėjau. Iššovęs vis atsisukdavau į ją, vis nužiūrėdavau ir vėl grįždavau akimis prie taikinio. Galvok, ką darai, Arieli, nes padaręs klaidą, gali nebesugrįžti kur buvai. Jaučiausi sumautai. Žvelgdamas į ją, kuri jau šiek tiek šypsojosi keisdama apkabą, jaučiau, kad ji liūdna, kad kažkas apskritai buvo ne taip. Vos išvykęs Arenas jai nepaskambino ir nebeparašė, tik savaitės gale, ką ji man prisipažino dar pakeliui link čia. Jam tai nebuvo būdinga, jis galėjo elgtis taip su visais, bet tik ne su ja. Tai atrodė gana žiauriai. Nuo karštos nakties peršokti prie vieno skambučio per savaitę. Turėjo kažkas atsitikti, kad Arenas taip pakeistų savo elgesį su ja. Nelinkau su ja diskutuoti apie Areną. Mano darbas, mano paslauga draugui buvo ja pasirūpinti, kol jis grįš, kad nepapultų į problemas. Tai viskas. Kai jis grįš, viskas stos į savo vietas ir man daugiau nereikės kentėti savęs paties. Tik bėda ta, kad atvažiavęs į jos senelio namus ir išvydęs tą tikrai mėšliną vaizdą supratau, kad noriu ją ir pralinksminti, kad dienos netaptų sunkiai pakeliamos. Jau ir taip veltui ištaškė visą savaitę, jau ir taip nukentėjo jos mokslai, ką jau kalbėti apie jos pačios gyvenimą, kurį susigadino vos sutikus Areną.