TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

„Bleikų pavardė buvo tarsi raktas į Tutanchamono kapą,

kur gulėjo tūkstančio metų senumo kaulai su visais turtais"

ARIELIS

Tą vėlų vakarą aš nelikau jos miegamajame. Nežmoniškai viliojo gultis šalia ir užmerkti akis, bet atsispyriau su pačiomis didžiausiomis pastangomis. Dar grįžęs kurį laiką sėdėjau mašinoje ir svarsčiau ar gerai padariau, kad papasakojau, kas aš ir kokia mano šeima. Žinojau, kad ji tai išsiaiškins kažkada, kad išlįs visi galai, tik buvo laiko klausimas. Širdis nerami buvo visą naktį. Ryte atsikėlęs neradau jos žinutės. Vyliausi, kad jos nėra, nes dar labai anksti. Apsivilkęs striukę išėjau į lauką ir padariau šiek tiek prisitraukimų ant skersinio. Šį kartą pajutau norą tiesiog apibėgti gyvenvietę, kad šaltis sustingdytų mano mintis, kurios kankino be perstojo. Net ir išėjęs iš dušo, nesulaukiau jokios žinutės. Vėlų rytą, turėdamas paskaitas vis tikrinau telefoną, bet irgi nieko. Tada jau supratau, kad jai visko buvo per daug, kad ji iš tiesų galvojo apie mane, tik ne itin gerąja prasme. Prisiverčiau susikaupti Stochastinio programavimo paskaitoj, dirbau individualiai. Šiandien taip nusprendė dėstytoja, todėl man palengvino kančias, nes būčiau visiškai neklausęs, ką ji aiškina ar ko klausinėja. Su vaikinais ir Emere susitikome gerokai po pietų, kai jau dangus temo ir žmonės skirstėsi iš visų miesto skerstgatvių. Čia pasirodė ir Ivaras su kuriuo nebuvau nusiteikęs net pasisveikinti. Mano snukis neišsitiesė net ir pradėjus repeticiją. Susiėmėme ir padarėme, ką reikėjo padaryti. Nebuvau užtikrintas ar reikėjo to sudėtingo judesio, kurio metu Ivaras paleido mano ranką ir aš kritau. Galėjau apkeisti vaikinus, bet laiko tiek neturėjome ir mokintis naujus judesius jiems jau būtų per daug, todėl likome prie to paties varianto. Per pertraukas, kol kiti valgė greitą maistą, vis tikrinau telefoną, bet jis tylėjo: nei skambučio, nei žinutės. Sunerimęs numečiau telefoną ant čiužinio ir daviau jai erdvės. Turėjau išlaukti ir iškentėti nežinodamas, ką ji mąsto.

- Salto, Arieli! – priminė Aivaras, vaikščiodamas šonuose ir taisydamas mus. Emerė buvo įsijautusi į savo muziką ir jai niekas prikišti nieko negalėjo. Gal kiek pasitarėme dėl energingesnio muzikinio varianto, bet visa kita buvo idealu. Nei Brajanas, nei Džulijanas nekėlė problemų, nors šį kartą nieko negalėjau prikišti ir Ivarui, kuris mažai kalbėjo, tik daug judėjo. – Atbulinis. Gerai! – susiėmęs už galvos apsidžiaugė treneris. Atlikome tą sudėtingą judesį ir Ivaras šį kartą mane laikė, bet kiek tu kartų laikysi mane vėliau, kiek tu kartų nepavesi šiame žaidime? Visiems besiskirstant vėlai vakare, aš nusprendžiau dar kiek pabūti. Aivaras minėjo, kad dar valandą bus pastate, todėl pasinaudojau galimybe. Įsijungiau muziką, kuri man patiko per telefoną ir sujungiau su čia buvusiomis kolonėlėmis, užsiėmiau improvizacija. Buvo gera šokti negalvojant, ką darysiu toliau. Atbulinis salto pakišo man idėją, kurią pasilaikiau sau atsargai. Nei pats nepajutau kaip mintys okupavo mano galvą ir kaip visas kūnas ėmėsi agresyvių judesių, drąskymosi tarsi tai kažką pakeis. Muzika buvo labai gerai žinoma, todėl ir pats dainavau, ir gale viso to jau rėkte rėkiau.

Praėjo dar viena savaitė. Eigoje viskas vyko taip pat ir paskutiniu metu niekas nesikeitė, išskyrus faktą, kad mano barą pagaliau užsimanė aplankyti komisija, kurioje dalyvavo ir Oktavija su Lorijanu, atstovaujantys Bleiko pavardę. Kitų neįsiminiau, nereikšmingi veidai. Susidėjęs rankas ant krūtinės mandagiai stovėjau ir nieko nekalbėjau. Neturėjau noro dėstyti kas ir kaip.

- Vėl gavai į kaulus? – pasitikslino Lorijanas, parodydamas į prakirstą lūpą.

- Nusiverčiau ant ledo, - be nuotaikos atšoviau. Jis prunkštelėjo ir atsisuko į seserį, kuri užrašinėjo apgadinto pastato išvadas. Kiti kažką kalbėjo tarpusavy, komentavo ir skleidė savo erezijas kaip viduramžių laikais. Gaila, kad tą kirvį išnešiau į rūsį. Prie mūsų prisijungė Oktavija, dar šiek tiek paskaitinėdama. Ji kaip visada atrodė pritrenkiančiai gražiai. Pasipūtus, stilingai apsirengus, visada palaidais, ilgais šviesiais plaukais, retai kada rasi ją nesitvarkiusią. Tai turėtų būti pasaulio pabaiga, kad toks dalykas išvis įvyktų. Ji pakėlė į mane akis.