TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

AŠTUNTAS SKYRIUS

AŠTUNTAS SKYRIUS

"Pas vieną eik su cigarete, pas kitą su buteliu"

ARENAS

Užmigome su ausinukais ausyse. Klausėme vienas kito dainų ir paaiškėjo, kad turime gana panašų grojaraštį. Ji šiltai užmigo mano glėby, o aš pirmą kartą visiškai niekuo nesirūpindamas kietai miegojau šalia. Norėjau daugiau tokių naktų. Tokių, per kurias iš tiesų jautiesi pailsėjęs, per kurias nesapnuoji košmarų ir nesuki galvos kaip kitą dieną padaryti geresne. Glaudžiau lūpas prie jos smilkinio ir mėgavausi ramybe, absoliučiai kito žmogaus šiluma ir jaukumu. Taip nebuvo gera jau daug metų. Nepamenu tokio jausmo, nes gal tokio niekada ir nebuvo? Gal mėginau jį pajusti, gal pernelyg daug stengiausi, gal bandžiau apsimetinėti, bet niekas nesigavo. O kas nutiko? Taip paprastai... Taip paprastai imi ir pajunti, kad čia tavo vieta, kad čia yra tai, ko tu nori ir nesvarbu, kiek laiko praėjo nuo to, kai atrodo buvai visko pilnas, bet tuo pačiu labai tuščias. Vos vos pakėlęs galvą labai švelniai pabučiavau ją į lūpas, pirštais vos juntamai perbraukdamas per susivėlusius Artemos plaukus. Pasiekiau telefoną ir ketinau ramiai panaršyti, kol ji miegos, bet tada krūptelėjau nuo baisus triukšmo pirmame aukšte. Toks vaizdas, kad kažkas laužėsi, viską daužė. Negi tokį momentą sugriaus sumauti vagys? Čia vidurys miškų, kokie dar vagys? Akimirką paėmė nerimas, kad čia galėjau atsivesti ir iš Chrono banditėlių gaują. Išėmiau ausinę, padėjau telefoną, iš naktinio staliuko stalčiaus išsitraukiau ginklą, kuriame kulkų užtektų tik nebent sau pačiam, ir pažvelgęs į merginą, išėjau iš kambario. Panašu, kad Artema labai giliai miegojo ir nieko negirdėjo.

Lėtai, basomis kojomis nusileidęs laiptais žemyn, jau ruošiau ginti namus. Prisiplojęs prie sienos girdėjau kaip kažkas daužo virtuvėje indus, kaip kažkas vaikšto. Dar vienas smūgis mamos indams, ir dar vienas. Mečiausi per svetainę, prisiplojau prie kitos sienos ir suskaičiavęs iki trijų išlindau lauk, nusitaikydamas ties spintelėmis. Tik čia mano ginklas iš karto buvo nuleistas. Kilstelėjau antakį, žiūrėdamas kur stoviu.

- Tavija? – tariau. – Tu Darvine? Bet tėvas sakė, kad iki penktadienio nespėsi grįžti, nes reisai koreguojami, - ji atsisuko ašarų pilnomis akimis ir pasirėmė į spinteles, atrodo, vos laikydamasi. – Ei, kas vyksta? – sunerimavau. – Nagi, ateik čia, - ištiesiau ranką. – Atsargiai. Žiūrėk po kojomis, - sučiupusi mano ranką, vos ne vos perlipo visas indų šukes ir įsikibo man į petį, graudžiai verkdama. Pastūmiau ginklą ant knygų lentynos ir apglėbiau abiem rankom. – Ei, - bandžiau nuvalyti ašaras, patraukti užkritusius plaukus. – Tavi, - ramiau ir tyliau tariau.

- Sugrioviau sau gyvenimą, Arenai, - ji vėl apsipylė ašaromis, ji vėl griebėsi mano glėbio, o aš stipriai prispaudęs ją apkabinau ir leidau išverkti. Ją apėmė baisi isterija, baisi panika. Ji ėmė daužyti mano krūtinę kumščiais. – Ei, ei, ei! – sugriebiau už rankų. – Kvėpuok! – ji visvien norėjo rėkti ir muštis, ir daug verkti. – Tavija! – užrikau nesavu balsu. Ji pažvelgė užverktomis akimis, nubėgusiu makiažu, bet žvilgsnis buvo ne į mane. Pasisukau ir aš, išvysdamas ant laiptų su megztiniu, basą stovinčią Artemą. Tavija sunkiai nurijo ir grubiai ištraukė rankas iš mano gniaužtų. Ji stūmė mane petis į petį ir visu greičiu prasibrovė pro mane ir Artemą, nulėkė tiesiai į viršų ir trenkė vonios kambario durimis. – Tavija! – užrikau.

Susidėjusi rankas ant krūtinės Artema kilstelėjo antakius.

- Aš ir pats norėčiau žinoti, - mostelėjau ranka. – Pusryčiausi? – paklausiau.

- Manau, kad man laikas namo, - svarstė ji, užsikišdama plaukus už ausies.

- Ne, ateik pas mane, - pats prieidamas paraginau apsikabinti.