TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DEVINTAS SKYRIUS

DEVINTAS SKYRIUS

„Gausi iš tos mentelės ir daugiau neklausi"

ARENAS

Lorijanas išlipo iš mašinos su kažkuo kalbėdamas telefonu. Jis įbruko man į glėbį pakuotę skardinių alaus ir atsidaręs bagažinę ištraukė dar vieną nedidelį maišelį, panašu, su dar daugiau alkoholio ir cigarečių pokelių. Ištiesė maišelį ir parodė smilių, kad luktelėčiau.

- Gerai, perduosiu visiems, - nusišypsojo jis ir baigė.

- Skambino senelis. Liepė perduoti, kad šeimyninė vakarienė kitą šeštadienį pas jį.

- O tai reiškia talką nuo ryto jo ūkyje, - patikino iš kitos mašinos išlipdamas ir langą uždarydamas Liamas. – Man irgi skambino, - jis atsivežė marinuotų šonkauliukų, kuriuos beliks išsikepti. – Neėmiau butelių ir cigarečių, nes įtariau, kad čia visi bus užpirkę. Liamas pasiliko prie protingų žmonių ir nupirko normalios mėsos, - pakilnojo antakius pasijausdamas labai fantastiškas.

- Arieli, tu dar gyvas, - per kaklą permetęs ranką tarė Lorijanas.

- Tiek, kiek gavęs nuo tavęs į kaulus, jau šonkauliai seniai ne savo vietose, - atsakė vaikinas.

- Nuo Tavijos gavai? – suraukė nosį Liamas.

- Būtina čia ta išpažintis? – skėstelėjo rankomis. Vaikinai sukikeno. Mostelėjau galva, kad eitume vidun. Mažiausiai dešimt kartų spėję paerzinti Arielį, abu stabtelėjo išvydę dar vieną nepažįstamą veidą.

- Labukas, - nusišypsojo Liamas pats pirmas užlipęs ant terasos ir ištiesęs ranką.

- Tau, kad tik mergų susirast, - pervertė akis Lorijanas. Mergina nusibraukė kapišoną nuo plaukų ir išspaudė šypseną, kuri bylojo apie nejaukumą. Paspaudė ranką.

– Liamas. Čia Lorijanas. Tavijos draugė?

- Artema. Bendraujam su Arenu, - pataisė ji.

- Draugaujam ne bendraujam, - už nugaros burbtelėjau dar kartą pataisydamas visus ligi vieno. – Jai sąžinė neleidžia pasakyti. Dirbam ties tuo.

Jiedu abu vienu metu pasisuko į mane.

- Draugaujat? – kilstelėjo abu antakius. Susidėjęs rankas ant krūtinės, pakreipiau galvą tikėdamasis, kad jie laikys liežuvį už dantų.

- Aš irgi taip reagavau, - užmetė Arielis. Liamas pasikasė pakaušį.

- Puiku. Daugiau kompanijos prie stalo. Artema, geri, rūkai, loši kortomis?

- Viskas vienoje vietoje, - patikino.

- Dar geriau. Ji man jau ima patikti, - suplojo rankomis taisydamas nejaukią atmosferą.

– Janai, einam krapštyt daiktų kambarėlį. Tikiuosi tėvas dar nesumetė visų kortų į konteinerį. Paskutinį kartą jį užnervinau, kai pasiūliau lošti iš pinigų.

Broliai nuėjo vidun pas seserį, o Arielis jau beveik iš paskos, tik kai ką pridūrė pažvelgdamas į Artemą:

- Nepamiršai? – tyliai paklausė palei ausį. Jis turėjo omeny tas dvidešimt keturias valandas per kurias turėjau surinkti šimtą gabalų grynais. Papurčiau galvą. Arielis nuėjo vidun ir aš likau su Artema.

- Apie ką jis kalbėjo? – svarstė ji.

- Išsidirbinėja kaip visada. Nekreipk dėmesio, - nusišypsojau. – Eime vidun. Vėsu lauke.

- Jie neatrodo laimingi mano buvimu čia. Parvežk mane namo, Arenai. Prašau, - be nuotaikos tarė.

- Ne, - apkabinau. – Viskas bus gerai. Tuoj užtrauks, padarys stikliuką kitą ir visi bus išsišiepę. Tarp jų ir tu, - pabučiavau švelniu bučiniu į lūpas. Priglaudžiau kaktą ir ji palinkčiojo, kad pasistengs nurimti.