TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

„- Išvėmei jau visas nuodėmes?

- Įtariu, kad nuodėmingiausios dar užsiliko"

ARTEMA

Nepamenu, kada visi užvertėm kojas. Niekas neprisiminė. Prabudome visai ne taip, kaip turėjome, todėl truputį išsigandom vieni kitų. Pavyzdžiui Arenas miegojo Liamui ant pilvo. Emerė su Alisa palei sieną ant žemės, prisiklojusios neaišku kieno švarku tiek knarkė, kad sakyčiau žemė tikrai galėjo kokį kartelį sudrebėti. Niekur nesimatė Oktavijos, o aš pabudau nevisai to vyro glėby. Buvau padėjus galvą ant Arielio krūtinės, o šis tiesiog apsikabinęs mane miegojo. Šokau nuo jo ir jis išsivertė iš to minkštasuolio. Taip ir liko gulėti ant žemės. Prisimerkus dirstelėjau žemyn.

- Gyvas?

- Šiek tiek, - pasivertė ant šono jis suinkšdamas, bandydamas atsitokėti. Pati atsitiesiau jausdama, kad skauda nugarą, kojos šiandien greičiausiai bus neveiksnios, o smegenis buvau įsitikinus, kad palikau toje kaukolėje su pavadinimu „Smegenų skystis". Atsisėdus užsikišau plaukus už ausų ir vos tik atsistojau net sustingau. Arielis pasitrynė akis, pasirėmė alkūnėmis ir nužvelgęs, visus atsisuko į mane. – Pykina? – peršokau jį ir bėgte nuvariau į tualetą. Keliais parklupus viską pavariau lauk. Už kelių minučių ant posūkio gerokai užmetęs lygsvarą, į kitą kabiną skriete atskriejo Arielis, tuoj pat apsivemdamas.

- Šūdas, - nusikeikė jis atsisėsdamas ir atsiremdamas į sieną. - Persigalvojau, - sudejavo jis. – Aš negyvas, - vakar kiek persistengėme visi. Kuo daugiau valandų mušė laikrodis, tuo daugiau gėrėm ir gėrėm, ir gėrėm. Skrandis buvo praktiškai tuščias, todėl greitai ištiko visus koma. Ištiko baisus skrandžio valymas. Pirmieji išvirtome mudu.

- Kam tiek leidai gert? – paklausiau jo nusitraukus tualetinio popieriaus, kabančio virš kaktos, išsipūsdama nosį.

- Sakiau negert, - priminė jis garsiai kvėpuodamas, tarytum tuoj tvarkysis su antru raundu. – Sakei geras seksas buvo, - prunkštelėjo. Tiesą sakant nusijuokiau ir aš. – Iš tikro geras buvo? – pasitikslino. Rankomis pasirėmus prisiverčiau pažvelgti į jį. – Kas yra? Sėdim abu apsivėmę ir laukiam arba pastiprinimo, tikiuosi prisijungs Arenas ir Liamas, arba antro raundo. Kažkaip laiką reikia prastumti, - skėstelėjo viena ranka, nes kitos nebepajėgė pakelti. – Tai kaip? Geras buvo? – papurčiau galvą nuspėdama jo elgesį ir vėl atsilošiau į sienelę. Pastiprinimo nesulaukėm, bet Arieliui buvo antras raundas, o aš jau galėjau grįžti pas kitus.

Radau prie baro vandenį iš širdies geriantį Areną. Pasirėmęs ranka bandė įveikti pagirias. Pamatęs mane nusišypsojo.

- Labas rytas, - prisėdau prie jo ir jis apkabino mane. Pasiūlė vandens ir kurį laiką tiesiog raminau skrandį. Atsisukau atgal. Alisa su Emere nei nepajudėjo iš mirties taško, o Liamas tik nusisuko į atlošo pusę ir toliau švilpė vaiduoklišką sapną. – Kur Arielis?

- Vemia visas pakampes, - palinkčiojau. – Aš pradėjau, jis baigė, - pakreipiau galvą. Arenas sukikeno.

- Vakarėlių asas, - atsiduso jis pašiepdamas jį. - Po tokių vakarėlių, jis neatsilaiko dažniausiai. Žino, kas laukia kitą rytą, bet visvien tai daro.

- Jis turi baisias pagirias? – paklausiau.

- Kažkada turėjome galingą vakarėlį mano tėvų namuose. Tada nemačiau jo savaitę laiko, - palinkčiojo Arenas išsišiepdamas. Netrukus tarpdury visas linguodamas, išvėmęs visą savo esybę ir dorybę pasirodė Arielis. Ne jis laikėsi už durų staktos, bet jį laikė pati stakta. Abu šyptelėjome.