TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

"- Čia tavo šios dienos vaikščiojantis egzaminas?

- Tiesą sakant jie buvo du"

ARTEMA

Priešpaskutinis egzaminas buvo specialiosios pedagogikos, kuriai, dar iki muštynių su savimi dėl Arielio, ruošiausi gana nemažai, todėl ir tikėjausi iš savęs išspausti viską. Po egzamino turėsiu dar porą laisvų valandų, o tada važiuosiu dirbti. Šiandien ir Emerė dirbs, todėl nebus taip liūdna vienai.

Kai prasidėjo egzaminas buvo labai sunku susikaupti. Galvoje lindo įkyrios mintys pradedant nuo to, kad grįžo Arenas, jeigu nesuklydau. Juk nebūtų siuntęs gėlių net iš Dubajaus ir baigiant tuo, kad Arielis turėjo raštelį, kuriame jam buvo grasinama. Sprendžiant iš kai kurių detalių – raštelio ir išdaužyto miegamojo lango, tai galėjo būti tie patys motociklininkai neduodantys ramybės jau ilgą laiką. Raštelis bylojo, kad Arielį jie pažinojo, kad asmeniškai jį žinojo. Kodėl jie reikalavo nuo manęs pasitraukti? Kodėl jie taip nori, kad Arielis dingtų? Supratau, kad paskaitos laikas tiksi, o aš lūkuriuoju prie pustuščio atsakymų lapo. Įsižnybus sau nusikeikiau mintyse ir liepiau grįžti į realybę, grįžti ten, kur niekas už tave juodų darbų nenudirbs, todėl rašiau.

Galiausiai pavyko pabaigti ir išėjau šešta iš auditorijos. Tyliai uždariusi duris sukausi eiti ieškoti ramios vietos, kur pavyks prastumti kelias valandas, o tada žingsniuoti link autobuso ir važiuoti dirbti, kai taip ir sustojau pakėlus vieną koją nuo grindų. Pasirėmęs į kojas, rankas sunėręs tarpusavy ant sofos koridoriuje sėdėdamas šypsojosi Arenas. Kad mane skradžiai...

- Labas, - pasisveikino jis. Jaučiausi taip tarytum ketinau mirti. Lyg ir oro trūko, lyg ir smegenys norėjo atsijungti nuo bendro centro, palikdamos mane vieną. Kažkaip čia pasidarė baisiai ankšta, net nusitraukiau šaliką ir kepurę.

- Labas, - pasitaisiusi kuprinę tariau.

- Kaip sekėsi egzaminas?

- Iš kur sužinojai, kad šiandien tokį turiu? – suabejojau.

- Nesudėtinga paklausti telefonu pas administraciją, - nusišypsojo jis. Linktelėjau nustebus. – Turi laiko? Pavaišinčiau kava – su pienu, du cukraus, didžiausias puodelis, kokį įmanoma gauti Kavos namuose. Kitokios juk negeri.

- Arenai, aš negaliu...

- Pusvalandžiui, - nutraukė mane tarsi prašydamas. Neturėjau, kur dėtis, todėl atsidusus linktelėjau ir mostelėjau galva, kad galime eiti. Prieš jį jaučiausi suskilus it koks tuoj subyrėsiantis stiklas. Užtektų tik vieno stuktelėjimo. Tik bėda buvo ta, kad vos išėjus į lauką aikštelėje ant kapoto sėdėjo ir rūkė Arielis. Stabtelėjus regis sustojau kvėpuoti, širdis iš karto davė paskutinį smūgį. Kas nors gaudykit mane. Arielis irgi buvo kiek nustebęs vaizdeliu prieš akis. Arenas priėjo pats pirmas prie draugo ir ištiesė ranką pasisveikinti. Nežinojau ar jie išsprendė tuos telefoninius pykčius, bet labai norėjau, kad nei vieno čia nebūtų, tik aš ir mano egzaminas. Arielis užtraukė cigaretę ir išpūtęs paspaudė ranką, tada pažvelgė į mane.

- Ko nori, Arieli? – susiraukiau.

- Pakalbėt, bet matau užsiėmus.

- Kodėl jaučiu, kad čia tuoj kažkas mirs? – šyptelėjo Arenas.

- Vakar pakratė kojas mano esybė. Šiandien jos eilė.

- Kas buvo vakar? – kilstelėjo antakį Arenas, pažvelgdamas čia į mane, čia į draugą.