TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

„Aš ne antraeilis žaidėjas šiame gyvenime,

kad sėdėčiau ant suoliuko"

ARTEMA

Kitą rytą galėjome sveikinti vieni kitus su Šv. Kalėdomis. Tiesa, tiek miegojau įsikibusi į pagalvę, kad nei nepajutau jog apskritai miegu viena ir Arielio jau kuris laikas šalia nebuvo. O jis pasirodo buvo užsiėmęs rytiniu sportu, tada gamino pusryčius, prie to paties pasveikino mamą su šventėmis, įteikdamas dovaną. Jis leido man išsimiegoti, pats sėdėjo prie knygų, saugojo mano sapnus. Vos ne vos prabudus susilaukiau karštos kavos prieš akis. Kol atsirėmus gėriau ir žiūrėjau pro langą iš toli kaip gražiai vis dar sninga, Arielis sulakstė pirmyn ir atgal iki svetainės, ir atnešė dovaną. Pasijutau kvailai, nes pati dovanos jam neturėjau nei neplanavau čia pasilikti su juo per šventes.

- Su Kalėdom, Spindulėli, - nusišypsojo jis.

- Negaliu jos priimti, Arieli, neturiu tau dovanos, - pakreipiau galvą pastatydama puodelį ant stalelio krašto.

- Ei, Kalėdos ne apie tai, kad duoti, o apie tai, kad rūpi, - jis įlipo į lovą ir sukryžiavo kojas tarpusavy, vis dar laikydamas dovaną ir laukdamas, kol ją teiksiuosi visvien paimti. Suplėšiau dovanų popierių ir apvertusi pažiūrėjau. – Tu tikrai neturi gerų ausinių klausyti gerai muzikai, - nusišypsojo jis. – O žinau, kad mėgsti klausytis geros muzikos.

- O aš žinau, kad tau visi nusidėję, kurie klausosi prastos kokybės garso, - paantrinau nužvelgus naujų ausinių informaciją.

- Ir dar... – jis liepė luktelėti, kol iš galinės kelnių kišenės sukrapštė dar kai ką. – Surinkau tau šaunių dainų grojaraštį. Manau turėtų patikti, - atkišęs mp3 grotuvą paaiškino jis.

- Čia jau dvi dovanos. Jos brangios. Negaliu tokių priimti, Arieli, - nenusileidau jam.

- Ar man reikia apsirengti Kalėdų seneliu, kad tu jas priimtum? – kilstelėjo antakius jis.

- Grinču? – primerkiau akį. – Grinčas tau tiktų idealiai, - palinkčiojau.

- Plaukuotas, žalias ir klastingas su užknisančiu šunimi palei šoną. Taip, tikrai primena mane, - svarstė kurioje vietoje čia toks panašumas.

- Manau toje vietoje, kur klastingas, - pakomentavau. – Bet šuo irgi tiktų tavo kambaryje.

- Žinai, kur čia paslėpta klasta? – jau ėmė erzinti jis, iš lėto atimdamas visas dovanas.

- Aš linkus nesužinoti, - jau atsargiai lipau iš lovos. Jis bandė mane pagriebti, aš mečiausi tiesiai pro duris, koridoriumi ir į svetainę. Mudu skyrė tik valgomojo stalas. Aš buvau vienoje pusėje, jis kitoje.

- Ateik čia. Mes dar neišsiaiškinome vieno dalyko, - rodė pirštais, kad baigčiau maištauti.

- Ne, tikrai neisiu. Žinau tavo sugebėjimus, - papurčiau galvą juokdamasi.

- Arba ateini savo noru, arba pasigavęs tikrai parodysiu visus įmanomus savo talentus, - perspėjo išsišiepęs.

- Arieli, penkių minučių pertrauka, - paprašiau.

- Atmesti visi norai be galimybės reikalauti dar ko nors, - nesutiko juokdamasis. – Ateini čia, arba eisim išsimaudyti.

- Jau vakar išsimaudžiau, - priminiau.

- Vakar savo noru. Šiandien bus mano norai, - pakilnojo antakius. – Ir patikėk manimi, šiandien jau ne aš vienas būsiu nuogas. Tu man skolinga, - priminė.