TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

SEPTINTAS SKYRIUS

SEPTINTAS SKYRIUS

„Aš turtingas, bet ne kvailas"

PRIEŠ KIEK DAUGIAU NEI DVYLIKĄ VALANDŲ

ARENAS

Prisidegęs cigaretę, vairavau visu greičiu link požeminio lofto. Spaudžiau greitį, kol užerzinau pro šalį stovėjusius ir budėjusius policininkus. Sužibo žiburėliai ir įsijungė garsinė sirena.

- Šaunuolis. Kitaip nemoki, - suburbėjau.

- Gero vakaro, Jaunuoli. Prašome rodyti dokumentą, - nepasimečiau ir nervas tiek, kiek palikus mane Artemai, dar daugiau nesukilo. Iš daiktadėžės sukrapščiau savo piniginę ir ištraukiau dokumentus. Pareigūnas nužvelgė automobilį, patikrino tapatybės kortelę. – Jaunuoli, Bleikai, čia yra kelio ruožas, kuris maksimaliai leidžia didinti greitį iki 60 km per valandą. Jūsų spidometras rodė beveik 100.

- Taip, pareigūne, mano klaida. Atsiprašau, nepasikartos daugiau, - atsiprašinėjau. Jis pašvietė žibintuvėliu į mano akis.

- Gėrėte? – toliau klausinėjo jis.

- Ne, pareigūne, - melavau, nes tiek, kiek išgėriau bute, buvo lašas jūroje.

- Cigaretė rankoje yra pašalinis daiktas vairuojant, o tokie dalykai taip pat draudžiami, - palinkčiojau žinodamas seniai visas tas taisykles, tik jų nesilaikydamas. – Kur važiuojate?

- Namo. Pareigūne, tikrai atsiprašau, - jis kažką patikrino savo planšetėje.

- Tai ne pirmas kartas, kai gaunate baudą už greičio viršyjimą.

- Irgi ne naujiena, Pareigūne, - pritariau.

- Paskutinė bauda, Bleikai, jeigu pagauname dar sykį, teisės bus padėtos ant stalo, - jis kažką suspaudė planšetėje ir liepdamas nepamiršti papildyti policijos iždą, paleido mane su didžiausiu įspėjimu. Užvedžiau variklį ir nuvažiavau jų taip norimu greičiu, bet riedėjau tik iki tol, kol jų jau nebesimatė.

Sustojau skersgatvyje ir išlipęs netrukus nusileidau laiptais žemyn į požeminį loftą. Degė kelios lempos, prieblandoje tūnojo Aleksas, o Aro niekur nebuvo matyti. Kiti irgi greičiausiai vartėsi lovose. Iš šaldytuvo prigriebiau alaus ir pastatęs ant stalo priešais Alekso akis, atsiraitojau marškinių rankoves.

- Jūs melavot, - primerkiau akis.

- Nesuprantu apie ką kalbi, - apsimetė nekaltu Aleksas, toliau žiūrėdamas planšetėje kažką labai įdomaus. Tikrai nesigilinau ką. Griebiau iš jo planšetę ir paleidau stalu, kuri nučiuožusi nulėkė ant grindų. Jis skėstelėjo rankomis.

- Pinigų per daug?

- Kas iš tiesų įvyko tame name? Kaip iš tiesų įvyko tas gaisras?

- Juk sakėm, kad buvo žvakė, kurią mergiotė pati užkabino.

- Melas! – trenkiau kumščiu per stalą. – Melas, Aleksai, ir nustok čia tą šunio išraišką rodyti, - pasiutau.

- Nerėk ant jo. Nori aiškintis? Ateik čia, - pro duris akis krapštydamas atsivilko Aras. Pagriebiau alaus skardinę ir apėjau stalą.

- Kaip įvyko gaisras? Nepasakokit visų tų nesąmonių apie žvakes ir pačios merginos kaltę, - mostelėjau ranka. Aras šyptelėjo.

- Mes žinome, kodėl tu čia. Tu su ja. Guodi, kad basa liko? Atseikėsi savo milijonus iš tos didelės meilės?

- Kaip įvyko tas gaisras?

- Kodėl klausi, jeigu žinai? – pasikasė skruostą jis. – Juk žinai, kitaip neklaustum, - Aras nebuvo kvailas. Jis pasverdavo visų žodžius.