TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

TRSIDEŠIMTAS SKYRIUS

TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

„Taip per sekundę nuo įdomaus ir svarbaus,

tampi visiška šiūkšle prilupusia prie bato pado"

ARIELIS

Nepatiko miegoti vienam. Anksčiau buvau įpratęs savo kambaryje miegoti vienas, bet dabar to nebenorėjau. Nors užmigau gana sunkiai, savo lovoje, kurią stebuklingai pasiekiau savo paties kojomis, mintyse sukosi visi dienos įvykiai, pradedant nuo atbulo galo – Artemos. Paskutiniu metu nebesupratau, kas su manimi vyko. Lyg ir buvau tas pats Arielis, bet tuo pačiu kažkas keitėsi, kažkas, ko pats negalėjau paaiškinti. Pusę nakties klausiausi muzikos, žiūrėjau į lubas ir skaičiavau aveles lovoje, kurioje negalima jų skaičiuoti, tik ant tos sofos priešais. Nusišypsojęs prisiminiau visus momentus, kuomet buvau su Artema. Kai bučiuodavau ją, sustodavau kvėpavęs. Nebežinodavau, kur dar dėti tas rankas, kai žinodavau, kad galiu ją liesti visomis prasmėmis, laikytis to įsikibęs ir nepaleisti. Lankė tokie įvairūs jausmai, kad niekas neberūpėjo, nors turėjo, bet buvau tarsi apsinešęs nuo kažko, ką ištisai vartojau. Tai buvo meilė jai, begalinis noras būti šalia, būti su ja ir joje, būti tada, kai jai gerai ir tada, kai blogai. Apsiverčiau ant kito šono ir pasigailėjau. Skaudėjo nugarą, jaučiau ją gerokai patempęs, tik nieko jai nesakiau, niekam nesakiau. Žinojau, kad viskas bus gerai.

Kitą rytą sužiūrėjau savo tvarkaraštį. Reikėjo pasirodyti dvejose paskaitose, kad dar gyvas ir nebarškinu kaulais, todėl labai nenoromis praleidau rytinį sportą ir pavalgęs ketinau nešdintis į universitetą. Čia mane susistabdė mama ir atkišo dokumentus.

- Kas čia? – pasitaisęs kuprinę paklausiau jos. Paėmęs ir apsukęs perskaičiau, kad tai nukentėjusių pastatų forma, kurią reikia pildyti dėl pretendavimo į varžymąsi, kad gaučiau galimybę išlošti visus pinigus. – Ačiū, Mama, - pabučiavau ją į skruostą, bet tada ji mane sulaikė ir atvertė antrą lapą.

- Arieli, tavo baras neatitinka nuostatų, kad būtų įtrauktas į nukentėjusiųjų sąrašą.

- Kaip suprast? – numetęs kuprinę palei kojas burbtelėjau. – Iš kur tai ištraukei?

- Šiandien paprašiau Areno mamos, kad duotų apžiūrėti formą. Tavo baras su per mažais nuostoliais, Arieli. Tau net neleis rašytis į varžytuves.

- Čia yra visiškas... – užtilau tik todėl, kad girdėjo mamos ausys. Nesusilaikęs spyriau iš kojos į durų staktą.

- Arieli, - sudraudė ji.

- Atsiprašau, - susileidęs tarpdury ant žemės ėmiau skaitinėti visą sąrašą reikalavimų.

- Tai visiška nesąmonė. Tokių nuostatų niekada nėra buvę jų renginiuose. Ne kartą esu skaitęs ir čia visiškai naujas aprašas. Kokio galo jie atnaujino jį? – nesivaldžiau siusdamas.

- Eik į universitetą. Pavėluosi, - bandydama paimti lapą iš manęs tarė ji. Net nesiruošiau duoti.

- Čia viskas dėl to, kad jie nujaučia, jog aš dalyvausiu. Jie nenori, kad dalyvautų tokie kaip aš, - staigiai atsistojęs suirzau, čiupau kuprinę.

- Kokie?! – skėstelėjo rankomis ji kai atidariau namų duris. – Arieli, kokie?!

- Tokie, kurie yra iš Chrono, - pasišlykštėjęs nusispjoviau ir trenkiau durimis, neketindamas leisti Bleikui sugriauti mano tikslų. Jis norėjo nukentėjusio pastato? Duosiu jam tokį.

Paprašiau, kad Artema atvažiuotų prie baro. Man reikėjo jos pagalbos, nenorėjau daryti to vienas. Daviau jai lapą, kad paskaitytų nuostatus.

- Tu šiandien turėjai būti universitete, - pastebėjo ji.