TRIVIUMAS (NE FANTASTINĖ) (BAIGTA)

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

„Ir darysiu taip toliau tol, kol iš tikro taip padarysiu"

ARTEMA

Nusprendžiau tą padaryti prieš pat savaitgalį. Nebegalėjau daugiau taip ilgai tverti. Po paskaitos nukeliavau pas administraciją aiškintis, ką reikėtų padaryti, kad galėčiau derinti darbą su mokslais. Gera žinoti, kad Darvino universitetas į tokius prašymus žiūrėjo gana lanksčiai.

- Turėsi parašyti prašymą. Tavo darbas neturėtų paveikti tavo mokslų. Tai reiškia, kad penkiasdešimt procentų yra riba, kada gali viskas apsiversti. Tu esi finansuojamoje vietoje, Artema. Daugelis dirbdamas ir mokydamasis sunkiai išlaiko gerus pažymius, nebent tam yra labai gabus.

- Neturiu pasirinkimo, - atsidusau ir paėmiau iš jaunos moters prašymą.

- Ramiai užsipildyk namuose. Dar gerai pagalvok, - pasiūlė ji. Linktelėjau ir perlenkus įsidėjau į kuprinę.

Prasėdėjus iki pat šešioliktos valandos, pagaliau galėjau susikrauti daiktus. Dar turėjau porą valandų iki kol Arenas bus laisvas, todėl nutariau šiek tiek pasivaikščioti. Ėjau pro miesto centro pusę, šį kartą praleisdama ramų parko taką. Paprastai net valgyti, kai valgykla uždaryta, eidavau ten, kur ramiausia, o šį kartą padariau priešingai. Užsikišau ausis su ausinukais ir galvą greitai okupavo mylimiausios dainos. Staiga panorau atsisukti atgal. Ėmė lankyti kažkoks keistas jausmas. Tą patį buvau pajutus ir šiandien išeidama iš Areno namų. Apsidairiusi nieko nepastebėjau, bet nuojauta, tarsi kažkas mane stebėtų, niekur nedingo. Paėjau dar kelis žingsnius ir vėl atsisukau, bet visvien buvo tuščia. Sustojusi laukiau su kitais studentais, kol įsijungs žalias šviesoforo signalas. Mašinos vis važiavo pro šalį, o aš ieškojau kitos dainos. Įsijungė šviesoforas ir aš kiek atsilikau. Tuoj pat mečiausi į gatvę paskui dar vieną skubančią merginą. Staiga iš niekur nieko atlėkė motociklas trečia eismo juosta. Aš staigiai stojau, o mergina nesuspėjo. Vairuotojas ištiesė ranką, lėkė per raudoną ir bloškė merginą visu ūgiu ant asfalto. Suklykiau nesavu balsu susiimdama už burnos.

- Dieve brangus! – riktelėjau, traukdama ausinukus iš ausų ir iš didžiausių nervų grūsdama juos į striukės kišenę. Tuoj pat atlėkiau prie merginos, kuri nebepajudėjo. Įsijungė raudonas šviesoforo signalas, bet niekas visose trijuose juostose nepajudėjo. Dar kažkas išlipo tikrinti kas atsitiko. – Ji nekvėpuoja! – surikau. – Padėkit! Kvieskit greitąją! – tuoj pat pasilenkus pažvelgiau į jos veidą, nubraukdama tamsius, garnanotus plaukus. – Emere?! – suraukiau kaktą. – Emere!!!

Kažkas atlėkė pro visas sustojusias mašinas.

- Artema? – sužvangindamas raktus kreipėsi į mane. Pakėliau akis, o prieš mane stovėjo Arielis. Jis staigiai pritūpė ir pavelgė į merginą.

- Nagi, verčiam ją!

- Jeigu jai lūžo kažkas, jeigu jai tik pakenksim?! – surikau užsikišdama plaukus už ausų, beveik ašarodama.

- Susiimk. Verčiam, ji kitaip mirs! – numetęs raktelius ant gatvės, tuoj pat padėjo ją paversti. Jis žaibo greičiu nusivilko striukę ir staigiai ėmėsi dirbtinio kvėpavimo.

- Dar pasakyk, kad žinai ką darai?! – isterijos apimta užblioviau ant jo, išgirsdama supypsėjusį savo telefoną.

- Žinau, - vienu žodžiu atsakė jis. – Nagi, kvėpuok! – užsidegęs riktelėjo. Prispaudė burną prie burnos ir atliko du įpūtimus. Dar krūvą paspaudimų ir vėl du įpūtimus. – Kvėpuok, po galais! – užriko jis. – Aš dar tau skolingas, Saulele! Kvėpuok!

- Skolingas?! – šūktelėjau. – Ką čia... – bet nebuvo laiko aiškintis, kas ką skolingas ir kodėl taip pasakė. Emerė akių nepramerkė. Vaikinas patikrino jos pulsą, dviem pirštais dėl visą ko surado ir tvinkčiojimus kakle. Ji pradėjo kvėpuoti. Arielis atsitraukė, jos pakaušyje pastebėdamas kraują.