Viskas ko nori Ji

I/II

Net nepamenu kaip grįžau į savo butą, bet įėjusi į jį supratau, kad neturiu prakeiktos sofos. Svetainės kambarys tuščia erdvė. Šviesios sienos, lubos ir prasta pilkšva kiliminė danga. „Po velnių man reikia darbo, kad sugebėčiau išsilaikyti šiame suknistame gyvenime!" atsiguliau ant grindų viduryje kambario, lyg ant kokios patogios lovos, o po to supratau, kad man nereikia nieko minkštesnio, nei pledo, jog nesušalčiau. Nuo Kipro buvimas šalia manęs nepaprastai paveikė mane. Buvau tokia karšta, kraujo spaudimas turbūt pakilęs, nes galva pulsavo kaip tiksinti bomba.

-Po velnių į ką aš įklimpau? – paklausiau aš savęs ir užsidengiau akis, kad nematyčiau tu baltų lubų.

Taip gulėjau kurį laiką, nežinau kiek valandų, bet tikrai daug ir tada patraukiau delnus nuo akių ir susivokiau, kad man reikia veiklos ir labai aktyvios, kad negulėčiau ir nemastyčiau apie tą prakeiktą magnatą. Atsistojau ir pasiėmusi pinigų nuėjau į artimiausią ūkinių prekių parduotuvę. Nusipirkau kelių spalvų sienų dažus ir kelis šepetėlius. Nusprendžiau, kad man reikia pokyčių svetainėje. „Ir taip tikrai bus!" mano vidinė moteris suriko ir nekantraudama laukė, kol grįšiu namo.

Kambarys tuščias, taigi nėra baldų, kuriuos reiktų apsaugoti, tik prakeikta, nusidėvėjusi kiliminė danga... Aplinks sienas ant tos pilkos, pigios dangos pritiesiau laikraščių ir pasiruošusi dažus ir šepetėlius pradėjau teplioti sienas kaip tik ranka sugeba. Į ausis įsikišusi klausausi (https://www.youtube.com/watch?v=3yDP9MKVhZc ) ir iš visų jėgų tapau sienas. Kartas nuo karto pasirodo, kad nupiešiu kažką konkretaus, bet tai tik paprasti abstrakti dėmė, kažkoks vaizdinys, kuris man kažką primena. Klausydama tos dainos atsipalaidavau ir jaučiausi šiek tiek ramesnė. Tokia kokia turėčiau būti, juk man vos neužtikrino darbo firmoje ir tai padarė ne firmos savininkas, o ponia, atsakinga už darbuotojus. „Beka, turėtum, džiaugtis, kad tave priims į šią vietą, o jei ne tai taip pat gerai, juk nematysi Kipro, pono, kuris verčia tave taip jaustis" guodė mane mano vidinis balsas.

-Visai neblogai, - pakreipusi galvą į sieną pasakiau. Stebėjau ją ir supratau, kad ji kaip mirguliuojantis miražas juda kartu su mano akimis.

–Beka, šauniai pasidirbėjai, - pagyriau save ir pažvelgiau į save. Mano geriausi drabužiai buvo sutepti dažais, kurie tikrai neišsiskalbs.

„Po velnių, man tikrai nesiseka..." pagalvojau ir po to pajutau, kaip vibruoja mano mobilusis. Pasivaliau rankas į jau ir taip ištepliotus drabužius ir ištraukiau telefoną pamačiau: skambina Lukas. Atsiliepiau:

-Klausau?

-Sveika, Beka, kaip laikaisi? Kaip sekasi? – kaip visada pradeda pokalbį.

-Šiuo momentu? – nustebau, nors neturėjau ir susipainiojau, nežinojau ką sakyti, tiesiog užsisvajojusi žiūrėjau į sieną.

-Taip, kaip tau sekasi šiuo momentu?

-Daug, labai daug pasakoti, - giliai atsidususi papurčiau galvą ir nusisukau nuo sienos, kuri atkreipia mano dėmesį.

-Kas nutiko? – Išsigandęs pradėjo nuogąstauti. – Tau vis gerai?

-Dabar, tiesiog puikiai,- atsidusau ir nusijuokiau.

-Beka, ar tu girta ar apsirūkius? – nerimaudamas paklausia manęs Lukas.

Supratau jo pergąstavimą, bet tai nebuvo būtina. Aš jaučiausi puikiai, tik gal šiek tiek prisiuosčiusi dažų.

-Ko reikia, Lukai? – ėjau prie reikalo.

-Noriu, kad ryt atvažiuotumei pas mane pietų, - paprašė jis. – ar gali?

-Žinoma, - purkštelėjau ir papurčiau galvą. – Juk dabar nieko neveikiu, o maistas man tikrai nepakenktų, juk pati nelabai gaminu, vienintelis dalykas, kas man skaniai išeina tai - kiaušinienė su skrebučiais, - nusijuokiu. – Žinoma, būsiu, o dėl ko kvieti? – Paklausiau ir supratau, kad reikalas svarbus. – Nieko blogo?