Viskas ko nori Ji

I/II

Net nepamenu, kaip grįžau į savo butą. Įžengusi į jį, pirmiausia supratau viena – neturiu prakeiktos sofos. Svetainė buvo tuščia, erdvi, bet be jokios gyvybės. Šviesios sienos, baltos lubos ir ta prasta, pilkšva, nusitrynusi kiliminė danga.

„Po velnių, man reikia darbo, kad sugebėčiau išsilaikyti šiame suknistame gyvenime!" – pagalvojau.

Atsiguliau tiesiai ant grindų, lyg tai būtų buvusi minkšta lova. Ir tik tada suvokiau, kad man nereikia nieko prabangaus – tik pledo, kad nesušalčiau. Kipro buvimas šalia mane išmušė iš vėžių. Jaučiausi karšta, lyg kūnas degtų iš vidaus. Galva pulsavo – ne, ji sproginėjo lyg tiksinti bomba.

– Po velnių, į ką aš įklimpau? – sumurmėjau, užsidengdama akis delnais, kad nematyčiau tų baltų lubų, kurios, atrodė, stebėjo mane.

Nežinau, kiek laiko taip gulėjau – valandą, gal dvi? Bet galiausiai pakėliau rankas nuo akių. Suvokiau, kad jei nieko nesiimsiu, tiesiog įkrisiu į tą pačią emocinę duobę. Man reikėjo veiklos. Ir ne šiaip veiklos – man reikėjo fizinio nuovargio. Kažko tokio, kas leistų man nebegalvoti apie tą prakeiktą magnatą. Atsistojau, susirinkau paskutinius pinigus ir patraukiau į artimiausią ūkinių prekių parduotuvę. Nusipirkau kelis kibirus sienų dažų – baltus, melsvus, gelsvus – ir kelis šepetėlius. Nusprendžiau: man reikia pokyčių. Ir jie prasidės nuo svetainės.

„Ir taip tikrai bus!" – sušuko mano vidinis balsas, kuriame staiga atsirado ryžto.

Kadangi kambarys buvo visiškai tuščias, nereikėjo saugoti baldų. Tik ta nusidėvėjusi kiliminė danga... Aplink sienas ant jos pritiesiau laikraščius, pasiruošiau dažus, šepetėlius, užsidėjau ausines ir įsijungiau radijo stotį. Pradėjau tapyti. Ne šiaip dažyti – tapyti, kiek tik ranka sugeba. Plačiais, padrikais judesiais dengiau sienas, kartais net užsimerkdama, leisdama intuicijai mane vesti.

Kartais ranka nupiešdavo kažką panašaus į veidą, kartais – tik dėmę, kuri man kažką primindavo. O gal tai buvo tik mano mintys, kurios atsispindėjo sienose? Klausydamasi muzikos, po truputį atsipalaidavau. Jaučiausi šiek tiek ramesnė. Tokia, kokia turėčiau būti. Juk man vos neužtikrino darbo firmoje – ir tai padarė ne savininkas, o personalo vadovė.

„Beka, tu turėtum džiaugtis. Jei tave priims – puiku. O jei ne – irgi gerai. Nematyti Kipro būtų netgi privalumas", – guodė mane vidinis balsas.

– Visai neblogai, – pakreipusi galvą į ką tik išmargintą sieną, sumurmėjau. Stebėjau ją – ji lyg mirguliuojantis miražas judėjo su mano akimis.

– Beka, šauniai pasidirbėjai, – pagyriau save garsiai, pažvelgdama į save. Mano geriausi drabužiai buvo visiškai ištepti dažais – negrįžtamai.

„Po velnių, man tikrai nesiseka..." – pamaniau ir kaip tik tuo metu pajutau, kad vibruoja telefonas. Pasivaliau rankas į jau išteptus drabužius ir ištraukiau mobilųjį. Skambino Lukas.

– Klausau? – prakalbėjau pavargusiu, bet ramiu balsu.

– Sveika, Beka! Kaip laikaisi? Kaip sekasi? – kaip visada, Lukas pradėjo nuo rūpesčio.

– Šiuo momentu? – nustebau, trumpam susipainiojau. Tiesiog žiūrėjau į sieną, kuri vis dar traukė akį.

– Taip, kaip tau sekasi dabar?

– Daug, labai daug pasakoti... – atsidusau ir nusisukau nuo sienos.

– Kas nutiko? – sunerimo jis. – Tau viskas gerai?

– Dabar? Tiesiog puikiai, – nusišypsojau ir tyliai nusijuokiau.

– Beka, ar tu girta? Ar apsirūkius? – atsargiai paklausė Lukas.