Viskas ko nori Ji

V/VII

     Išlipus ir atrakciono Kiprui prasitariau:
-Labai noriu valgyti.
-Cukraus vata nepadėjo? – nusijuokė jis.
-Ne, ji kaip tik suerzino skrandį, - pripažinau.
-Vykstam iki kokios picerijos, pasiimsime kelias picas ir grįšime atgal į viešbutį.
Aš tiesiog sutikau ir linktelėjau.
Vėl su taksi nuvykome iki picerijos aš likau automobilyje, kad užlaikyčiau vairuotoją, o Kipras nuėjo užsakyti mums ko nors valgomo. Taksi vairuotojas buvo meksikietis, per savo radiją jis nesiklausė kitų pranešimų, o įsijungė vietinę stotį ir klausėsi įvairiausių dainų. Kadangi jau buvo vakaras darėsi šalta, o dainos per radiją priminė klubines dainas. Kaip supratau meksikietis, taksi vairuotojas mėgsta pasilinksminti ir ramiai pagal ritmą judino galvą. Nusišypsojau ir pagalvojau, kad pasaulis nėra toks baisus kaip man atrodo. Šiame gyvenimo tarpsnyje man reiktų pasilinksminti, nes pagal savo elgesį ir poelgius esu daug senesnė nei tas pagyvenęs vyras, kuris mėgaujasi savo darbu ir man atrodo dirba savo malonumui. Mačiau apie visą tą atsipalaidavimo ir gyvenimo ritmą, jog net įsigandau kai Kipras įlipo atgal į taksi automobilį su dviem dėžutėmis nuo picos. Automobilyje iš karto pakvipo sūriu ir pomidorų padažu, jog mano pilvas pradėjo labai burgzti. Tik įėjus į savo kambary viešbutyje, nieko neklausiau Kipro ir pradėjau valgyti. Jis šiek tiek sutriko, kai aš taip puoliau, bet po to pastebėjau, jog jis geros nuotaikos.
-Tai sakai išalkusi?
Nieko nesakau ir kramtydama linkteliu.
-Manau tu išbadėjusi, - pastebėjo Kipras ir po lėtą pradėjo valgyti savo picos gabaliuką. – Ar šiandien valgei?
Papurčiau galvą į šonus sakydama, jog nieko nevalgiau.
-Tau reikia valgyti, - priminė jis man ir tada atsiduso. – rūpinkis savimi, prašau.
-Ryte nevalgiau, nes neturėjau nuotaikos, pykau ant tavęs, - pasakiau baigusi trečią gabalėlį picos.
-Kodėl pyksti? Dėl Liucės?
-Taip, dėl jos.
-Bet tu pati man sakei, jog galiu susitikinėti su merginomis.
-Gali, bet nenoriu likti kvailės vietoje. Tada kai tavęs laukiau vos ne visą naktį, tu parsivedei ją ir manęs net nematei. Po to vakar vakaras, kai aš norėjau tau papasakoti viską, kas nutiko pas Luko biologinę mamą, bet pamačiau tave su ja... – papurčiau galvą. – Aš maniau, jog tu lauksi manęs ir tau bus įdomu sužinoti viską.
-Man įdomu. Papasakok dabar.
-Nemanau, kad dabar verta, - nesutikau.
-Būk gera, Beka, ir nesipykim dėl menkniekiu...
-Tai tau ta jauna mergina yra niekas? – nustebau. – Jei ji tau niekas, tuomet kas aš tau?
-Tu moteris, kurią be galo myliu, - tiesiai šviesiai pasakė jis. – Noriu būti su tavimi, bet tu tokia užsidariusi, - atsiduso Kipras ir prisėdo šalia manęs. – tu pati man sakei, kad nori būti laisva ir kad aš susitikinėčiau su kitomis. Aš tai darau, bet tada tau ir tai nepatinka, - papurto jis galvą ir paima mano ranką, pradeda glostyti. – Tai būk gera ir pasakyk ko nori.
Jis buvo labai tiesmukas ir nuoširdus. Buvo gera girdėti tuos žodžius „be galo myliu", tai glostė man širdį, bet protas sakė ką kitą. Jis man liepė mąstyti kaip laisvai merginai, dar nespėjusiai patirti gyvenimo malonumo. Troškau Kiprui pasakyti, kad esu neabejinga jam, kad jį myliu, bet susilaikiau, nes prisiminiau savo žodžius, kuriuos sakiau kai buvome pas mano mamą. Nenoriu taip greitai išsipareigoti, nenoriu būti tokio paprasto gyvenimo dalimi. Nenoriu niekur skubėti, o ypač su Kipru.
-Susitikinėk su Liuce, aš nedraudžiu, tiesiog neapsvilk manęs tada kai aš noriu su tavimi rimtai pasikalbėti ir pabendrauti. Juk gyvename viename name ir tu jau sukėlei man nemalonumą, - papurčiau galvą. – Liucė net pagalvojo, kad aš tavo sesuo, o aš turėjau apsimesti, kad mes tik geri draugai. Prašau neversk manęs pakliūti į tokią pat situaciją. Prašau.
Kipras linktelėjo sutikdamas ir tada atsiduso:
-O tu parašyk man žinutę, ar pasakyk, kada norėsi pasikalbėti, jog aš žinočiau ko tu nori. Ir ačiū tau, jog pasakei visą tai.
Šyptelėjau ir žiūrėjau į jo akis. Galvojau apie tobulą gyvenimą su juo, bet kartu ir negalėjau patikėti, kad tai įmanoma, bet aš atsisakau. Aš save ir giriu ir peikiu, o tai manau blogai. Nes viena dalis manęs, ta motiniška, nori pasirūpinti dar negimusiu vaiku, kad jis būtu saugus ir turėtų tvirtą stogą virš galvos, bet jaunoji aš tai stabdo sakydama, jog galiu viską padaryti viena ir tuo pačiu metu mėgautis gyvenimu.

Rytas mane nustebino. Pro atvirus langus veržėsi vėjo gūsiai, kurie kvietė mane išeiti nors į balkoną. Pramerkusi akis pamasčiau apie Kiprą ir pasukusi galvą į jo pusę pamačiau jį dar saldžiai miegantį. Jis atrodė kaip angelas. Toks ramus, švelnus ir tyras. Šyptelėjau ir stengdamasi nepažadinti jo pasirąžiau, o tada pakilau iš lovos. Nuėjau į balkoną ir apsidžiaugiau tuo ką pamačiau. Saulė šveitė tiesiai man virš galvos, paplūdimyje pilna žmonių, o jūra ošia. Grįžusi atgal į kambarį jau sutikau Kiprą sėdintį ant lovos krašto ir kasantį pakaušį.
-Labas rytas, - pasisveikinau.
-Labas rytas, - liūdnai atsiduso Kipras.
-Kas yra? – paklausiau šiek tiek išsigandusi.
-Susapnavau labai gerą sapną, - užsigalvojęs pasakė jis. – Ar žinai tą jausmą, kai po gero sapno nenoriu pramerkti akių ir dingti iš to sapno?
Papurčiau galvą sakydama „ne".
-Na, man dabar taip, - atsiduso jis ir papurtė galvą, lyg labai gailėtųsi. – Buvo taip gera, jog akimirką maniau, kad tai tikrovė.
-Ir ką sapnavai?
-Save kartu su tavimi. Nė minutės nepaleidau tavęs iš glėbio. Rūpinausi tavimi, o tu manimi, nes buvau sužeistas. – šiek tiek sutrikęs pasakė jis. – Na, bet čia sapnas, o čia realybė, o tu realybėje dar gražesnė. Ką nori veikti?
-Eime į paplūdimį? – pasiūliau.
-Su mielu noru, - nuoširdžiai nusišypsojo jis ir apkabino mane. – Bet kai papusryčiausim, - pridėjo jis.
Sutikau ir nuėjome į viešbučio restoraną. Sočiai pavalgėme ir susiruošę eiti į lauką, į paplūdimį buvome labai patenkinti. Buvau apsirengusi vientisą maudymosi kostiumėlį. Po to įvykio, kai mane užpuolė, išprievartavo ir padūrė į pilvą, nelabai mėgstu visiems rodyti savo pilvą su randų, o toks maudymosi kostiumėlis lyg išgelbėja gyvybę. Pliaže įsitaisome šiek tiek tolėliau nuo žmonių ir triukšmo. Gulime ant deginimosi kėdžių ir mėgaujamės saule. Buvo gera jausti šilumą ant savo kūno ir žinoma Kipro akis.
-Baik į mane spoksoti, - užsimerkusi ir užsidengdama veidą su skrybėlę sakau Kiprui.
-Stebiu pilvuką, - nusijuokė jis ir aš automatiškai įtraukiu pilvą. – Kur jis dingo?
-Paslėpiau nuo tavo akių, bet taip negalėsiu ilgai, - atsidusau. – Pavargsta raumenys, taigi duok man pailsėti ir pats pailsėk, eik miegoti, - nusijuokiau. – Gal ir vėl susapnuosi mane.
-Tu čia daug gražesnė, - pakartojo jis ir tada atsistojo užstojo man saulę.
Pakėlusi skrybėlę nuo galvos pakeliu į jį akis ir klausiamai žiūriu į jį.
-Man nuobodu, - papurto jis galvą. – Eime į vandenį.
-Tikrai? – nustebau. – Aš kati išsitepiau kojas kremu, - atsidusau ir buvau labai nepatenkinta.
-Nesvarbu, eime! – juokėsi Kipras ir paėmęs mane už rankos tempėsi prie jūros.
Priėjome krantą ir ateinanti banga palietė mano kojas. Aš suspiegiau, nes vanduo buvo labai šaltas ir net negalėjau suprasti kaip tai įmanoma. Rėkiau Kiprui į ausį, jog vanduo šaltas ir aš nenoriu eiti toliau, bet jis mane tempė vis giliau. Kai aš sustojau jis paėmė mane ant rankų ir pakėlęs į aukštį pametė mane toliau. Jis pasielgė labai kvailai, bet tuo metu man buvo smagu. Klykdama kritau į artėjančią bangą ir panirau po vandeniu. Išnirusi bandžiau plaukti toliau ir prasimušdama kelią pro artėjančias bangas atsirandu toli nuo kranto, o Kipras stebi mane ir nieko nedaro. Manau, jis buvo nustebęs, kad aš taip toli nuplaukiau. Po to šiek tiek pradėjau panikuoti, nes netoks jau ir šiltas vanduo man nieko gero nedarė. Jaučiau kaip man pradėjo traukti koją ir aš nebegalėjau išsilaikyti virš vandens ir panirau. Ilgą laiko tarpą negalėjau pakilti, bet po to išnirau giliai kvėpuodama. Mačiau Kiprą sunerimusį ir šaukiantį mane, o po to puolanti į vandenį. Pradėjau plaukti link kranto ir mano koja įsipainiojo į tinklą, tuo metu maniau, kad man galas. Tinklas buvo nukus ir raižė mano koją, jutau skausmą. Bandžiau nepanikuoti, bet tai sekėsi blogai. Mačiau, kaip Kipras braunasi pro bangas vis arčiau manęs, o žmonės paplūdimyje stebi mus. Kai prie manęs priplaukė tas pakvaišėlis vyras pirmas ko klausimas buvo:
-Ar tau viskas gerai?
Palinksėjau galvą ir bandžiau plūduriuoti. Giliai kvėpavau, nes buvo sunku ir dar tas sūrus vanduo graužė mano gerklę, nes vis dėl to gavau gurkšnį.
-Padėsiu plaukti atgal, bet laikykis į mane.
-Negaliu, - papurčiau galvą ir supanikavau dar labiau. – Koja įsipainiojo į tinklą.
Kipras nieko nelaukęs liesdamas mano koją nėrė žemyn, po vandenių ir bandė atpainioti koją. Iš pirmo karto nepavyko. Išniro giliai pakvėpavo ir giliai įkvėpęs paniro antrą kartą. Po kelių akimirkų pajutau, jog koja laisva ir galėjau pajudėti. Išniręs Kipras griebė mane už liemens ir pradėjo plukdyti link kranto. Plaukti buvo sunku ir labai nepatogu, bet mums pavyko grįžti į krantą. Žmonės nėjo prie pat mūsų, bet stebėjo viską. Kipras pasodinęs mane ant kranto pažiūrėjo man į akis, o tada puolė apžiūrėti kojos. Vienoje vietoje jis spustelėjo ją ir aš aiktelėjau iš skausmo ir užsimerkusi kenčiau skausmą.
-Reikia apvalyti žaizdą, - papurtė jis galvą. – Tu turi pasiėmusi vandens buteliuką?
Tiesiog linktelėjau ir bandžiau neverkti, nes tikrai norėjau. Kipras paliko mane ir nubėjo iki mūsų daiktų. Jam dar nespėju grįžti pasigirdo žmonių riksmai: „Tai Kipras Stutmundas!" „Kiprai!". Taip rėkė ne tie žmonės iš pliažo, kurie mus stebėjo, o fotografai. Nežinau iš kur ir kaip jie atsirado čia, bet jie viską matė ir viską užfotografavo. Mačiau, kad Kipras suprato, jog jie čia, bet jam rūpėjau tik aš. Jis grįžo su vandeniu ir mano šviesia skara ir atsiklaupęs prie mano kojos apipylė ją švariu vandeniu ir pasižiūrėjęs į mane paklausė:
-Ar labai skauda?
-Ne negaliu patikėti, kad tinklai taip daro, - vos laikymą ašaras pasakau jam.
Kipras pasilenkia ir pakšteli lūpomis į mano pėdą. Manydamas, kad nors taip apmažins skausmą. Ir iš tiesų padėjo, bet mane trikdė, kad žurnalistai fotografai gavo nuostabių nuotraukų, nors aš ir jis to nenorėjom.