Viskas ko nori Ji

I/III

Rytą pažadino laidinio telefono skambėjimas. Tos senos, kiek šiurkščiai svirpinančios natos perrėžė tylą, ir aš iškart pašokau iš lovos – į šį numerį galėjo skambinti tik dvi žmonės: mama arba ponia Balson. Širdis staiga pradėjo plakti greičiau, rankos vos juntamai drebėjo. Su kiekvienu žingsniu per virtuvės grindis jaučiau stiprėjantį nerimą. Atsiliepiau:

– Labas rytas, – pasisveikinau, stengdamasi, kad balsas neskambėtų per daug įsitempęs.

– Labas rytas, Beka, čia ponia Balson, – pasigirdo pažįstamas, kiek griežtokas, bet dalykiškas balsas. – Skambinu tau pranešti, kad esi priimta į darbą. Sveikinu.

– Ačiū... – lūpos nevalingai išsitempė į šypseną, o širdyje ėmė rusenti džiaugsmas. – Kada galėsiu pradėti?

– Pirmadienį nuo ryto lauksiu tavęs savo kabinete, – jos tonas sušilo. – Pasirašysime dokumentus, aprodysiu darbo vietą, supažindinsiu su visa sistema.

– Supratau. Dėkoju, – pasakiau su tikru palengvėjimu balse. – Iki pasimatymo.

– Iki, – atsisveikino ji.

Padėjusi ragelį, likau kurį laiką stovėti prie telefono, įsiklausiusi į staiga tapusią tylią erdvę. Viduje kilo švelni banga – tarsi ramybė, sumišusi su pasididžiavimu.

„Gavau darbą... Ir pagaliau turėsiu normalias pajamas, daugiau nei uždirbdavau užeigoje."

Pusryčiaudama – paprasta arbata, skrudinta duona su sviestu – vis dar negalėjau nuslopinti šypsenos. Mintyse jau pradėjau dėlioti, ką apsirengti pirmąją dieną. Tiesa, mano drabužių spinta menka – kelios dėvėtos suknelės, pora paprastų marškinių ir pora kelnių, kurios labiau tiktų sodui nei biurui.

„Reikia atsinaujinti. Ne dėl kitų – dėl savęs. Kad jausčiausi verta to vardo, kurį šita kompanija nešioja."

Ištuštinusi puodelį arbatos, giliai įkvėpiau. Sprendimas atėjo netikėtai aiškus – šiandien skirsiu laiką sau ir pasiruošimui.

„Šiandien – apsipirkimo diena!" – sušukau mintyse, bet beveik iškart susigūžiau. „Būsiu viena. Dora išvykusi pas tėvus, o daugiau pažįstamų čia neturiu..."

Tada prisiminiau Mišoną. „Ji netrukus bus mano šeima. Galbūt vertėtų ją geriau pažinti?" Nedrąsiai paėmiau mobilųjį ir paskambinau Lukui.

– Klausau, – atsiliepė jis.

– Sveikas, Lukai! – pasisveikinau linksmai, net truputį su jauduliu. – Mane priėmė į darbą! – pasidžiaugiau garsiai, tarsi jam tai būtų buvusi tokia pat svarbi žinia kaip man.

– Žinoma, kad priėmė, – nusijuokė jis. – Tu visada buvai stropi ir protinga. Sveikinu, sese.

– Ačiū, – šyptelėjau. – Bet skambinu dar dėl vieno dalyko... – nutilau akimirkai, tarsi laukdama leidimo tęsti. – Norėčiau pakviesti Mišoną į miestą. Norėčiau kartu pasivaikščioti po parduotuves, gal nueiti į kavinę. Tiesiog... pabendrauti labiau.

Lukas net nesuabejojo:

– Šauni mintis, Beka. Tuoj duosiu jai telefoną.

Išgirdusi Mišonos balsą, šyptelėjau:

– Sveika, Mišona. Klausyk, gal norėtum šiandien į miestą? Pasižvalgytume po parduotuves, pavakarotume, pasikalbėtume.

– Dėkui už kvietimą, – nudžiugo ji. – Labai mielai. Reikia pagaliau tave geriau pažinti, nes tu man visai nepažinta svainė, – nusijuokė.

– Tada gal po pietų? Galime susitikti prekybos centre, – pasiūliau.

– Tinka. Tegu Lukas atsiunčia man tavo numerį, ir susiskambinsime, kai būsiu ten.