Viskas ko nori Ji

I/V

— Beka?! — išsigandęs sušuko Kipras. — Tu visa pabalusi! Kas tau?

Jis žengė žingsnį link manęs. Mačiau, kad jam rūpi. Jo akyse nebuvo blogio, tik nerimas. Bet aš... aš tiesiog negalėjau jo prisileisti. Nuo jo tvoskė prisiminimais, skaudžiais, giliai įsirėžusiais į širdį.

— Ne! — surikau. — Nesiartink prie manęs... — balsas nutrūko.

Pajutau, kaip skruostais srūva karštos, niekur nepaslepiamos ašaros.

— Beka, atleisk... — tyliai, beveik maldaudamas ištarė Kipras. — Aš negalvojau, kad taip sureaguosi.

— Jei tai buvo pokštas, jis bjaurus. Tu — lindai prie manęs! — vos sulaikiau drebančius žodžius. — Dabar galėčiau eiti tiesiai į nuovadą. Supranti? Paduočiau tave.

— Ne, negalėtum. — jis papurtė galvą.

Lyg tai būtų savaime suprantama.

— Ką?! — mano balsas tapo aštrus. — Taip, galėčiau!

— Ne, Beka. Tu pasirašei konfidencialumo sutartį. Negali niekam sakyti, kas vyksta darbe. Ypač — šioje patalpoje.

Tarsi kas būtų trenkęs per veidą.

„Tu mane priverti pasirašyti... Ir aš sutikau... Ką aš darau? Kam leidausi įtraukiama?" — mintys šaukė viena per kitą. — „Kaip kokia bevalė, šnipė, su antrankiais nematomų įsipareigojimų."

— Nurimk, Beka, laiko nėra daug. Turiu tau paaiškinti.

— Lengva tau kalbėt, — atsidusau, giliai. Bandžiau suimti save į rankas. — Kokie dar „nurodymai"?

— Kiekvieną rytą noriu ant šio stalo kavos puodelio ir savo dienos planų. Visi vizitai, viskas. Supratai?

— Taip, sere, — tyliai linktelėjau. Rankos pačios automatiškai pradėjo užsirašinėti.

„Dievaži, kaip senais laikais užeigoje... mechaninis refleksas."

— Ir dar. Kasdien per pietus pietausim kartu. Netoli. Kalbėsim apie darbą.

— Ar tai būtina? — pakėliau antakį.

— Taip. — jo atsakymas buvo trumpas ir griežtas. — Darbo reikalai.

Atsidusau ir pakėliau akis į Kiprą. Jis buvo rimtas, akys stebėjo mane tarsi skaitytų mintis. Tada padavė man lapelį.

— Kas čia?

— Numeriai. Skambučiai, kuriuos turi peradresuoti man. Arba pati atsiliepti ir perduoti. Mokėsi?

— Taip, sere.

Sąrašas buvo netikėtai platus. Keitė. Liza. Jo tėvai. Georgas. Net Hendrius. Skaičiau vardus ir kažkas manyje surakino — lyg būtų ne tik telefonų numeriai, bet slaptas kodas, į kurį ne visi turi raktą.

— Jūs pažįstate Georgą? — paklausiau, stengdamasi, kad balsas išliktų neutralus, bet smalsumas jau kibirkščiavo krūtinėje.

Kipras sukluso. Žvilgsnis — aštrus, beveik paranojiškas.

— Georgą? Iš kur tu apie jį žinai? — susiraukė, jo žandikaulis įsitempė taip, kad atrodė, tuoj ims trūkinėti oda.

— Jis... mano draugas, — ištariau švelniai, gal per švelniai. Buvau tikra, kad Kipras pajuto: tas žodis buvo parinktas neatsitiktinai. Ir nepakankamai tikslus.

Jo akys sužibo. Tai buvo ne tik pyktis. Tai buvo kažkas daugiau. Pavydas? Ne.
Baime sumišęs pavydas. Tarsi aš ką tik atidariau dureles, kurios turėjo likti užrakintos.