Viskas ko nori Ji

II/II

– Džiaugiuosi už tave, Beka, – pakankamai nuoširdžiai pasakė Kipras.

– Ir tau nepavydžiu? – netyčia išsprūdo.

Net pati nustebau savo klausimu. Kodėl man tai rūpi?

Kipras suraukė kaktą. Tyliai atsiduso ir papurtė galvą:

– Aš turiu savo vidinių demonų, – tarė, žvelgdamas į kažkur už mano nugaros. – Bet nemanau, kad esu toks blogas. Jei tu laiminga – aš irgi. Tikiuosi, tas vaikinukas... kad jis neįskaudins tavęs taip, kaip aš tai padariau.

Jam kalbant, kažkas manyje palūžo. Galbūt sena nuoskauda, kurią buvau giliai užkasusi. Galbūt tai buvo tiesiog pavargęs žmogus, sėdintis prieš mane.

– Tikiuosi, – tik tiek išspaudžiau. Garsas buvo duslus, net man pačiai neaišku, ar tai buvo nuoširdi viltis ar tylus priekaištas. – Daugiau nieko nenorite? – paklausiau jau formaliai, verslo tonu.

– Ne. Bet Keitė atvažiuos prieš pietus – atšauk visus mano susitikimus, – paprašė Kipras.

– Gerai, sere, – linktelėjau ir grįžau prie savo darbo stalo. Bandžiau atsikratyti šio pokalbio minčių. Bandžiau vėl tapti tiesiog sekretore – ne praeities žinove, ne prisiminimų liudininke.

Darbas krovėsi kaip kalnas. Popieriai, lentelės, pasirašymai. Kiekvienas dokumentas buvo tarsi galimybė pabėgti nuo minčių apie Kiprą. Tuomet atėjo žinutė iš Roberto:

„Sveika, gražuole, gal nori šiandien susitikti? Manau, antras pasimatymas turėtų būti pas mane namuose. Tu už?"

Nusišypsojau. Tokia kvaila, šilta šypsena. Tas vaikinas turėjo kažką, ko seniai nejutau – nuoširdumą be kontrolės. Atrašiau:

„Labas, manau galime. Po darbo parašysiu tau ir tada atsiųsi savo namų adresą. Atvažiuosiu su savo gražuoliu automobiliu."

Vos perskaičiau jo atsakymą: „Lauksiu.", į kabinetą įėjo Keitė. Iš karto atsistojau, automatiškai, mandagiai:

– Laba diena, – pasisveikinau.

Ji linktelėjo, bet tuoj pat sustingo. Jos žvilgsnis sustojo ties manimi, o akys išsiplėtė. Burna prasivėrė – lyg norėtų ką nors pasakyti, bet nežinotų kaip.

– Ką po velnių tu darai čia?!

– Atsiprašau? – paklausiau, sumišusi.

– Kodėl tu čia?! – dabar jau šaukė. Jos balsas buvo draskantis, įkyriai aštrus.

– Aš čia dirbu, – pasakiau kiek įmanoma ramiai. – Tuoj pakviesiu poną Stutmundą.

Pasilenkiau, suvedžiau numerį.

– Klausau, – atsiliepė Kipras.

– Pas jus atvyko ponia Keitė.

– Gerai, – trumpai atsakė.

Po kelių sekundžių jis pasirodė. Skubiai, tarsi nieko nebūtų įvykę.

– Sveika, Keite! – plačiai šypsodamasis apsikabino ją. – Mieloji, kaip sekasi tau ir Keitui?

– Labas, – atsakė ji, bet akys vis dar įsmeigtos į mane. – Kodėl ji čia? – paklausė vyro, šįkart tyliau, bet su tuo pačiu įniršiu.

– Nes ji gera darbuotoja, – trumpai paaiškino Kipras. – Eime į kabinetą.

– Gerai, jau gerai, – sumurmėjo Keitė ir nuėjo link durų.

– Beka, jei kas skambins, sakyk, kad manęs nėra, – pasakė Kipras.