Viskas ko nori Ji

II/II

-Džiaugiuosi už tave, Beka, - pakankamai nuoširdžiai pasakė Kipras.

-Ir tau nepavydu? – nustebusi paklausiau.

Kipras suraukė kaktą, o po to papurtė galvą.

-Aš turiu savo vidinių demonų galvoje, bet nemanau, kad esu toks blogas. Esu laimingas dėl to, kad tu laiminga. Tikiuosi tas vaikinukas neįskaudins tavęs taip, kaip aš tai padariau.

-Tikiuosi, - atsidusau. – Daugiau nieko nenorite? – jau formaliai paklausiau.

-Ne, bet Keitė prieš pietus atvažiuos, tai atšauk visus susitikimus, - paprašė Kipras.

-Gerai, sere.

Grįžau prie savo darbo stalo ir dirbau. Buvau susikaupusi ir susikoncentravusi ties darbu. Buvo daug popierių, kuriuos reikėjo užpildyti ir sutvarkyti. Dirbau ir gavau Roberto žinutę: „Sveika, gražuole, gal nori šiandien susitikti? Manau, antras pasimatymas turėtų būti pas mane namuose. Tu už?". Perskaičiusi žinutę meiliai nusišypsojau ir atrašiau: „Labas, manau galime. Po darbo parašysiu tau ir tada atsiūsi savo namų adresą. Atvažiuosiu su savo gražuoliu automobiliu." Iš Roberto sulaukiau žinutės, kurioje rašė, kad lauks manęs. Man skaitant žinutę pro duris įėjo Keitė. Aš kaip priklauso atsistojau ir pasisveikinau. Ji man linktelėjo, o po to pažinusis sustojo priešais mane irnet nežinojo ką daryti. Jos veidas atrodė išbalęs, ji buvo prasižiojusi.

-Ką po velnių tu darai?

-Atsiprašau? – pakalusiau.

-Kodėl tu čia? – kai pakėlusi balsą pasakė man Keitė.

-Aš čia dirbu, - paaiškinau. – Tuoj pakviesiu poną Stutmundą, - pasilenkusi pranešu ir suvedu jo numerį ir paskambinau.

-Klausau, - atsiliepė Kipras.

-Pas jus ponia Keitė atėjo, - paaiškinau jam.

-Gerai, - ir padėjo ragelį.

Po kelių sekundžių jis išėjo pro duris.

-Sveika, Keite! – apsikabinęs ją pasakė Kipras. – Mieloji, kaip sekasi tau ir Keitui? – pasiteiravo Kipras.

-Labas, - pasisveikino Keitė ir pasižiūrėjo į mane. – Kodėl ji čia? – piktai paklausė ji savo vyro.

-Nes ji gera darbuotoja, - paaiškino Kipras. – Nagi, eime į mano kabinetą, - ragino jis ją.

-Gerai, jau gerai, - pasiduodama pasakė ponia Stutmund ir nuėjo link durų.

-Beka, jei kas skambins, sakyk manęs nėra, - paaiškino Kipras.

-Gerai, sere.

Likau sužavėta tuo, kaip tie du žmones bendrauja. Nors Kipras sako esąs nemylintis jos, jis vis tiek su ja elgiasi pagarbiai. Tuo metu supratau, kad galima gyventi su žmogumi ir nejaučiant jam meilės, bet be pagarbos tai misija neįmanoma. Kaip ir sakė Kipras aš atsiliepus pasakydavau, kad šiuo metu jo nėra ir paprašydavau perskambinti. Na, o kai paskambino Liza, Kipro sesuo, net nežinojau ką daryti. Po to staigiai sumasčiau, kad reikia nubėgti į jo kabinetą ir pranešti, kad jo ieško sesuo.

Ėjimas už tų durų buvo pati didžiausia klaida. Nežinau, kas man davė tiek naivumo ir kvailumo, bet aš vis tiek esu drąsi. Atidariusi duris pasigailėjau reginiu. Keitė gulėjo ant Kipro darbo stalo, buvo šiek tiek nusirengusi, o ponas, mano bosas, apkabinęs jos liemenį bučiavo jos krūtis. Buvo tikrai baisu, nemalonu ir labai nejauku pamatyti tai ką pamačiau dabar, bet nežinojau ką daryti. Sustingau.

-Atsiprašau, - tyliai išlemenau ir dingau už durų.

„Po velnių, Beka, nereikėjo eiti tau už tų durų!" rėkė mano vidinis balsas ant manęs. Buvo tikrai baisu ir taip gėda. Atsisėdau prie savo stalo ir net pamiršau, kad laiko telefoną rankoje. Man buvo nesvarbu ar telefonu laukia Liza. Man buvo gėda. Po kelių minučių pro duris įžengė Kipras.