Viskas ko nori Ji

VI SKYRIUS: Viskas Gerai

    Po to įvykio pirma man paskambino Dora. Matyt kažkur žiniasklaidoje pamatė įkeltą nuotrauką ir negalvodama man paskambino. Ji mano draugė, kuri visada dėl manęs jaudinasi.
-Ar tau tikrai viskas gerai?
-Taip, Dora, Kipras pasirūpino manimi, negalvojau, kad atsitiks taip, - prisiminusi šios popietės įvykį pasakiau draugei.
-Kodėl tu iš vis buvai su juo? Juk jis tavo viršininkas taip?
-Taip viršininkas.
-Tačiau matydama nuotraukas nemanau, jog ten esate darbo reikalais ir poilsiaujate paplūdimyje. Sakyk, kas dedasi, nes dabar jaučiuosi atsilikusi nuo pasaulio. O tuo kas parašyta straipsnyje po nuotrauka, nenoriu tikėti.
-Kas parašyti straipsnyje? – susidomėjau.
-Nežinau, tai tikros nesąmonės, - atsiduso Dora. – Rašo, jog Kipras Stutmundas, - paniekai ištarė jo pavardę. – prieš skyrybas su Keite Stutmund poilsiauja kitos mylimosios glėbyje.
Užsimerkiau ir supratau, kad Dora sužinojo apie mane ir Kiprą visą tiesą man nespėjus jai pasakyti. Labai gailėjausi, dėl to, jog jai ne iš karto pasakiau.
-Rašo, kad jūs buvote ir seniau užfiksuoti susikibę rankomis einantys į Kipro apartamentus, - skaitė Dora man. – Tai tiesa?
-Taip.
-Kas dedasi, Beka?
-Aš laukiuosi nuo Kipro, - droviai pasakiau. – Tikrai nenorėjau tau to pranešti telefonu, bet kadangi tu mane spaudi turiu pasakyti, - nuliūdau. – Kai Kipras sužinojo, kad laukiuosi, primigtinai reikalavo, kad atsikraustyčiau pas jį.
-Tai jis su Keite skiriasi dėl tavęs?
-Ne, - papurčiau galvą. – jis sužinojo, kad jo sūnus iš tiesų nėra jo, o Roberto. Prisimeni vestuves, kai jis labai pyko?
-Taip.
-Tai dėl to ir skiriasi, o aš pasielgiau kvailai ir permiegojau su juo, kai buvome išvykę į Jungtinę Karalystę.
-Tai jūs kartu dabar su Kipru?
-Ne, mes tiesiog gyvename kartu ir laukiame vaiko, nežinau ar aš noriu su juo dar rimtesnių santykių, nors žinau, jei ištekėčiau, tai būtų daug geriau vaikui.
-Jis piršosi tau? – nustebo Dora.
-Taip, ir nevieną kartą, bet aš atsisakiau, jis piršosi net prie mano mamos ir jos prašė leidimo, bet man nesvarbu ar ko jis ar mano mama nori, aš noriu būti laisva.
-Ach... Kaip aš tavęs pasiilgau, jaučiu tau labai liūdna ir trūksta manęs.
-Žinoma, kad trūksta, - vos neverkiau. – Labai pasiilgau tavęs, būk gera aplankyk mane.
-Paprašysiu savo darbdavio, kad leistu man pasiimti trumpas atostogas ir aš pas tave atvyksiu. Pažadu.
-Dėkui, Dora, tu nuostabi. Gerai turiu eiti, susimatysim.
-Viso ir sveik.
-Iki, - atsisveikinau ir padėjau ragelį.
Į kambarį įžengė Kipras jis buvo susierzinęs ir labai pyko dėl to, kad fotografai rado jį. Jis tikėjosi nors vieną dieną pailsėti nuo jų, bet nieko nepavyko. Jis telefonu kalbėjosi su savo patarėju ir vos nerėkė ir reikalavo sužinoti iš kur tie žiniasklaidos „žiurkės" sužinojo jo buvimo vietą. Po to, kai jis padėjo ragelį pažvelgė į mane sunerimusią ir apkabino per pečius. Kipras jaudinosi ne vien dėl žiniasklaidos keliamo triukšmo, bet ir dėl manęs.
-Tavo telefonas, - pasakiau pajutusi vibraciją.
-Velniop juos visus. – piktai suurzgė.
-Nusiramink, - paprašiau jo. – nebūtina taip širsti.
-Negaliu, Beka, jie skelbia išgalvotus dalykus apie mus ir tai mane nervina. Jie negražiai tave vadina ir šmeižia, o tai blogai, nes tu mano mylimoji.
-Palauk man skambina, - nutraukiau jį ir atsitraukusi pasižiūrėjau kas. – Mama, - atsidusau. – Turbūt ji dėl manęs labai jaudinasi.
-Atsiliepk, aš pasikalbėsiu su Miku.
Šyptelėjau jam ir tada atsiliepusi pradėjau pokalbį su mama.
-Taip? – atsiliepiau.
-Ach! – suriko mama iš laimės. – Ar tu gyva? Tau viskas gerai? Kaip vaikelis?
Iš jos balso buvo galima suprasti, kad ji labai jaudinosi ir labai išsigando. Dėl to ir aš pradėjau pykti dar labiau ant žiniasklaidos, kuri kartais sugeba sukelti tikrą chaosą ir dar iš to pasipelnyti.
-Mama viskas man gerai, - atsidusau. – Nuotraukose, kurias matei ir straipsnius, kuriuos skaitei, jie išpučia per didelį burbulą.
-Bet rašė, kad Kipras plaukė tavęs gelbėti, - sutriko mama.
-Taip, bet tikrai nieko nenutiko, esu sveika ir kūdikiui viskas gerai. – patikinau mamą, nenorėdama jos dar labiau jaudinti. – Netikėk žiniasklaidos skelbiamais melais.
-Gerai dukrele, aš tik labai nerimavau dėl tavo sveikatos. Būk gera ir saugok save.
-Gerai mama, iki.
-Sudie.
Buvo sunku justi mamos nerimą dėl manęs. Tai tikrai sunku ir aš labai pykau ant tų žmonių kurie sugebėjo iš tokių paprastų nuotraukų išpusti tokią netikrą istoriją. Pykau ne tik ant jų, bet ir ant savęs. Klausiaus savęs:
„Kodėl aš tokia mažvaikė buvau ir plaukiau taip toli nuo kranto, o po to Kiprui teko mane gelbėti. Esu visiška kvaiša..."
Labai pykau ant savęs ir pravirkau. Nebijojau verkti, nes žinojau, jog kambaryje esu viena. Kipras su Miku kalbasi kitame kambaryje ir aš galiu išsiverkti ir atsiduoti emocijom, kurios tuo metu mane užvedė. Taip pat dėl mano emocijų antplūdžio kaltas ir nėštumas, kuris kartais mane paverčia laiminga mergina, kartais norisi verkti ir aš nežinau dėl ko. Tokios nuotaikų kaitos nepatinka man, tačiau prie jų priprasti ir mokintis emocijas išlaikyti ir suvaldyti.
Kadangi mano ir Kipro mini atostogos buvo sugadintos mums teko grįžti atgal į Niujorką, nes likti San Diege, kur pilna žurnalistų, kurie tiesiogiai mus persekioja, nėra tikslo. Taigi, sėdžiu lėktuve šalia Kipro padėjusi jam galvą ant peties ir mąstau apie viską, kodėl taip įvyko ir kas pranešė spaudai, kur mes esame. Kiprui taip pat knietėjo sužinoti iš kur jie gavo informaciją apie jo buvimo vietą. Jam tai atrodė labai įtartina.
-Liūdi? – paklausiau dar sėdint lėktuve.
-Šiek tiek, bet labiausia, dėl to, jog tu negalėjai pabūti atsipalaidavusi. Žinau, kad šis laikotarpis tau sunkus, o kelione norėjau tau padėti, ne tik sau. Maniau, taip mes labiau suartėsime ir geriau vienas kitą pažinsime, ar bent jau iš naujo pažinsime.
„Ach... Jis toks geras!"
Pagalvojau ir atsidusau.
-Rytoj eisi į darbą? – po kelių minučių paklausiau.
-Ryte man teismas, tačiau iš kart po jo eisiu. O tu? Ar eisi kartu su manimi į mano skyrybų teismą?
-Nemanau, kad tai gera idėja. Aš geriau vyksiu į darbą. Manau rasiu ką ten veikti. Juk mano viršininkas visada randa man darbo, - pajuokavau.
-Taip, tavo viršininkas labai reiklus, - nusijuokė jis ir apkabino mane viena ranka. – Man buvo labai gera su tavim.
-Man taip pat, - giliai atsidusau ir gailėjausi, kad išvykome. – Tik buvau labai kvaila, jog plaukiau toli nuo kranto. Jei nebūčiau, galbūt nebūčiau atkreipusi tiek daug dėmesio į mus.
-Viskas gerai, - ramino jis mane. – Nekaltink dėl to savęs, svarbiausia, kad tu sveika.
-Taip, - linktelėjau ir pasižiūrėjau į savu sutvarstytą koją. – dėkui, kad išgelbėjai, nes tuo momentu tikrai maniau, kad paskęsiu.
-Aš iš pradžių maniau, jog tu mane erzini, bet pamatęs tavo išsigandusi veidą nieko nedvejodamas puoliau giliau į vandenį. Tu mane labai išgąsdinai, - pripažino Kipras. – Nežinau kaip galėčiau gyventi be tavęs.
-Na aš šalia tavęs, man viskas gerai ir vaikui, - palietusi pilvuką pažiūrėjau tiesiai Kiprui į akis.
-Myliu tave, - sušnabždėjo jis man ir pasilenkė pabučiuoti.
Atsakiau į jo bučinį ir jaučiausi dėl jo laiminga. Jaučiausi saugi ir rami. O po jo į mano galvą šovė prisiminimas apie Dorą.
-Aš pasakiau Dorai, jog esu nėščia.
-Tikrai?
-Taip, žinoma padariau tai telefonu, nors tikrai neplanavau, taigi manau tavo laikas pranešti dėdei Hendriui, - nusijuokiau.
-Dėdei? – nustebo Kipras.
Aš linktelėjau.
-Jūs kaip broliai, - pareiškiau. – Tikrai galėtumėt būti broliais.
-Na manau savaitgalį galime jį ir Dorą pasikviesti į svečius ir pranešti naujieną. Ar gera mintis?
-Labai, - laiminga nusišypsojau ir sutikau. – Dėkui tau, kad tu toks geras.
-Viskas dėl tavęs.
Dar lėktuvui nenusileidus aš sugebėjau užmigti pasirėmusi į Kiprą. Manau, jam buvo labai nepatogu, bet jis kentėjo iki tol kol lėktuvas nusileido, o tuomet švelniai pakėlęs nuo krėslo pradėjo nešti mane link išėjimo. Pabudau lauke, nes man pasidarė šalta. Pramerkusi akis mačiau oro uosto aikštelę, Kipro privatų lėktuvą, kuris nuo mūsų tolėjo, nes Kipras nešė mane nuo jo. Pakėlusi akis pasižiūrėjau į mane nešančio vyro veidą. Jis buvo ramus, be jokių trukumų, lyg statula. Jis nematė, jog aš pabudau iki to laiko kai Mikas atidarė dureles ir leido Kiprui pasodinti mane į visureigį, ant galinės sėdynės. Vyras atsisėdo šalia manęs ir aš vėl galėjau padėti galvą jam ant peties ir užmigti. Nuostabus tas miegas ir dar nuostabesnis sapnas. - papurtD_(