Viskas ko nori Ji

VI/III

-Aš ir veikiu, Beka, - nusijuokė Kipras, - aš bendravau su savo sekretore.
-Baik taip kalbėtis su savo sekretore, - pareikalavau. – Tas skambutis atrodė lyg priekabiavimas.
-Priekabiavimas? – nustebo Kipras ir dar kartą priėjo prie manęs.
Delnais suspaudė mano žandus ir tada pabučiavo, lėtai ir švelniai jo lūpos lietėsi prie manųjų. Buvo pasakiškas momentas. Kipras buvo laimingas ir taip man jis perdavė dalelė savo emocijų. Geros energijos srautas per Kipro bučinius palietė mane. Nuo artumo aš pradėjau drebėti ir jaudintis, lyg tai būtų pirmas kartas. Kipras pajuto, kad aš susijaudinusi ir atitraukęs lūpas nuo manęs, bet vis dar laikydamas rankas man ant žandų paklausė:
-Ar viskas gerai?
-Taip, - nusišypsojau. – Tu šiandien laimingas ir man malonu tai jausti.
Jis šyptelėjo apsidžiaugęs mano atsakymu ir vėl puolė mane su savo lūpomis. Kipras nesistojo ir kaip supratau iš jo veiksmų jis nenorėjo liautis. Vyras bučiuodamas ir spausdamas mano veidą prie savojo nužingsniavo ant sofos. Krito ir patogiai į ją įsitaisė, o mane pasisodino ant kelių. Tik tuomet jo rankos paleido mano veidą ir pradėjo judėti palei mano kūną. Įsijaudinęs vyras viena ranka glostė mano šlaunį ir artėjo prie sijono krašto, o kita ranka taršėsi po mano plaukus.
„Dieve taip malonu..."
Mano vidinė moteris iš pasitenkinimo tiesiog rėkė man į pasąmonę. Nežinau kodėl... galbūt dėl to, kad senai taip elgėmės? Jutau, kad mano kūnui trūko tokių Kipro glamonių, bet tada pradėjo veikti mano galva ir aš susimasčiau apie kelis dalykus. Visų pirmą Kipras ką tik išsiskyrė. Antra, šis vyras, kuris dabar mane pasisodinęs ant kelių, susitikinėja su labai seksualia mergina Liucė ir aš nesuprantu, kodėl jam dabar prireikė manęs. Ir galiausiai, trečia... Aš nėščia ir tie skausmai mane baugina, o užsiimdama seksu tik dar labiau kelčiau grėsmę savo vaikui.
Tuo metu sustingau ir atstūmiau Kiprą. Lioviausi atsakyti jam į bučinius ir atsitraukiau nuo jo, nulipau nuo kelių ir atsistojusi pradėjau tvarkytis suveltus plaukus. Kipras žinoma sutriko, aš taip pat, nes kai tik taip pasielgiau pasijutau blogai, o mano pasąmonėje toji įaudrinta moteris supykusi sudaužė veidrodį. Mano kūnui reikėjo vyro glamonių, tačiau protas man liepė pasielgti kitaip, kad tik sau nepakenkčiau.
-Kas čia ką tik buvo?
-Aš negaliu užsiiminėti seksu su tavimi ir dar čia, - papurčiau galvą nesutikdama su juo.
-Bet Beka, tu to nori, - kiaurai peržiūrėdamas mane pasakė Kipras.
-Taip noriu, tačiau negaliu. Tu susitikinėji su Liuce, taigi net nesuprantu ko tu nori iš manęs.
-Aš tavęs noriu, o Liucę gali pamiršti?
-Tu ją palikai?
-Ne, bet galiu, jei tik nori, - paaiškino jis man ir atsistojo prieš mane.
-Kaip tu nesupranti, ta mergina jauna, o tu ja tik naudojiesi. – papurčiau galvą priekaištaudama Kiprui. – Kaip tu gali taip elgtis su ja? Atrodo, kad tik pasinaudoti sugebi, - supykusi pasakau ir tada pajuntu stiprų skausmą pilvo srityje, jog net susiriečiu.
-Beka? – priėjęs arčiau manęs ir paglosto man nugarą ir tada pasodina ant sofos, ant tos pačios, kur prieš kelias minutes vos nepasimylėjom. – Kas tau?
-Gal gali atnešti vandens? – verksmingai paprašiau.
- Žinoma, - nieko nelaukdamas jis nubėgo prie ąsočio su vandeniu.
Stebėjau kaip jis paskubomis įpila vandens man puodelį ir tekinomis grįžta iš kambario galo prie sofos, kur sėdžiu aš. Įteikęs puodelį jis įdėmiai žiūri į mane ir manau, analizuoja situaciją.
-Atsiprašau, - po akimirkos sušnabžda Kipras.
Įsmeigusi akis į jį nesuprantu už ką jis atsiprašo. Papurtau galvą ir suraukiu kaktą.
-Atsiprašau dėl to, kad tave suerzinau.
Užsimerkiu ir atsidususi pasakau:
-Viskas gerai, tai tiesiog skausmai, kalbėjausi su Polu, jis sakė, jog tai nieko rimto.
-Ar tikrai?
Linkteliu galvą jam ir suspaudžiu lūpas. Kaip tik tuo metu švarkelio kišenėje suvibruoja mano mobilusis ir ištraukus jį aš pažvelgiu. Gavau žinutę nuo Polo: „Labas, Niujorko universitetinėje ligonėje dirba daktarė, ginekologė Alicia Fanel. Būtinai užsiregistruok pas ją. Ji tikrai gera ir manu galės tave pakonsultuoti dėl nėštumo, o jei kas nors būtų labai blogai iki susitikimo su ja būtinai vyk į ligoninę."
-Kas parašė? – paklausė Kipras man baigiant skaityti žinutę.
-Taip Polas, jis atsiuntė ginekologės vardą ir pavardę. Turėčiau užsiregistruoti, - atsidusau ir apsidairiusi po kabinetą paklausiau. – Ar šiandien galiu baigti darbą anksčiau?
-Aš paprašysiu Andrėjos, kad ji užregistruotų tave kuo ankščiau, gerai? Noriu tavimi pasirūpinti. Na, o dėl darbų baigimo manau jau galime keliauti namo. Tuos dokumentus pasirašysiu rytoj.
-Nemanau, jog gera idėja prašyti Andrėjos, - papurčiau galvą nesutikdama.
-Nesijaudink Beka, viskas gerai. Kokia daktarės pavardė?
-Alicia Fanel, ji dirba Niujorko universitetinėje ligoninėje.
-Gerai, - įdėmiai klausėsi manęs jis. – Eime. Namie tavęs laukia staigmena.
Pavarčiau akis, kai jis nematė. Nesupratau, kodėl jis taip rūpinasi manimi, juk esu sveika moteris ir galiu savimi pasirūpinti, o staigmenos. Jos niekada man nepatiko, o žinant koks pakvaišęs yra Kipras, galima tikėtis visko. Net ir labai...
Nutraukiau savo apmastymus lifte, kai Kipras paskambino Andrėjai. Įdėmiai klausiausi kaip jis vadovaujančiai kalbėjo su manimi ir aš negalėjau patikėti, kad toji moteris pakenčia Kiprą. Nejučia papurtau galvą, o Kipras baigęs pokalbį pastebi mane.
-Kas blogai?
-Juk ponia Balson yra mano vadovė, - paaiškinu dėl ko aš tokia. – Aš pati galėjau užsiregistruoti.
-Ji tai padarys geriau.
„Geriau?!"
Negalėjau patikėti, jog jis taip pasakė.
-Kodėl taip manai?
-Ji visada moka derėtis, ir manau jau ryt ryte galėsime vykti pas daktarę.
„Ką? Ar jis... jis ką tik panaudojo daugiskaitą!"
-Tu vyksi kartu?
Kipras neslėpė švelnios šypesenėlės ir linktelėjo galvą. Supratau, kad tas vyras dabar, nuo šios minutės labai pasikeitė. Jis gyvesnis, energingesnis, daug linksmesnis ir man tai patinka, nors ir erzina. Su alkūnę švelniai trinkteliu jam į šonkaulius ir nusijuokiu kai jis susiraukia.
-Taip daug geriau.
-Kodėl?
-Nes tada tu nesišypsai kaip koks idiotas.
-Ramiai, Beka, - jau rimtesniu balsu prabyla Kipras. – Manau, turėtumei džiaugtis, dėl to, kad aš laimingas.
-Aš ir džiaugiuosi, tiesiog tai pradeda erzinti. Be to aš taip pat gera derybininkė.
-Mat kaip? – nustebo jis ir mes nusileidome į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. – Duok raktelius, vairuosiu aš.
-Ne, automobilis mano, todėl vairuosiu aš.
-Beka, juk tau neseniai skaudėjo pilvą, nemanau, jog dabar saugu tau vairuoti.
-Kiprai aš tikrai moku derėtis ir aš galiu rasti priežasčių, dėl kurių aš turėčiau vairuoti šį nuostabų Volvo automobilį. Ar man pradėti diktuoti visas tas priežastis?
Kipras man nieko nesakė. Manau, laukė mano įrodymų.
-Visų pirma – automobilis mano, antra – aš jaučiuosi gerai, o jei ir pasijusiu blogai iš karto sustosiu, trečia – aš jį vairavau vos kelius kartus ir tikrai noriu pasidžiaugti tavo dovana. – pasakydama paskutinius žodžius pasistengiau ir pamaloninau Kipro ausis, leisdama jam manyti, jog aš priimu jo dovaną, kuri iš tiesų yra tik pinigų švaistymas ir noras pasirodyti.
Niekada nemėgau tokių žmonių, bet šiuo metu turiu keistis, nes priešais mane stovintis vyras beprotiškai nuostabus ir aš jam rupiu. Manau dėl jo galėčiau pasikeisti, nors žinau, kad tai bus labai sunku, o kartais atrodys, kad tai neįmanoma. Todėl sėdau prie automobilio vairo, Kipras dėl to nesipriešino ir pasidavęs džiaugėsi dėl to, jog galės visą kelią mane stebėti ir džiaugtis mano profiliu. Na, o aš turėsiu iškęsti jo deginančias akis ir išlikti rami. Kelyje aš Kiprą užkalbinu, kad nesijausčiau taip blogai.
-Kokia staigmena manęs laukia?
-Negaliu pasakyti, - akies kampučiu mačiau kaip Kipras nuleidęs galvą šypteli. – manęs primigtinai reikalavo, kad aš tylėčiau.
-Kas reikalavo?
O Kipras šypsojosi ir tylėjo. Nieko man neišdavė, dėl to aš labai susidomėjau ir man knietėjo sužinoti, kokia tai staigmena ir kas dar su ja susiejęs, jei jau reikalauja Kipro nieko nesakyti. Sustojusiu prie šviesoforo jaučiu kaip įtampa kyla, dėl to, nes mes netoli Kipro namų. Mintyse kūriau kelis variantus apie tą staigmeną, bet galiu pripažinti nieko doro nesugalvojau, nes kiek per šį laiką pastebėjau, kad iš Kipro galima tikėtis visko, todėl nuvijau savo sugalvotus planus į šalį ir pajudėjau link didelio pastato, kitaip dar vadinamo Kipro lofto. Automobilių stovėjimo aikštelėje nebuvo nieko įtartino, todėl supratau, kad antro automobilio negausiu. Paeiliui išstatyti visi Kipro ir apsauginių automobiliai leido man suprasti, jog visi apartamentuose.
Liftu pakilę iki vestibiulio abu buvome tylūs. Kipras mane stebėjo, jutau jo akis, tačiau dairiausi aplinkui ir bandžiau rasti kažką, kas būtų nauja. Padėjusi automobilio raktelius ir paltą papurčiau galvą nusivylus, kad Kipras mane tiesiog apgavo ir tylėdama nuėjau į savo kambarį. Atidariusi duris pamačiau merginą, kaštoniniai plaukais, sėdint ant mano lovos krašto.
-Dora?!
-Sveika, mažute! – atsistojo ji prieš mane ir leidosi apkabinama. – Juk sakiau, kad aplankysiu tave.
O aš kaip kokia kvailė apsipyliau ašaromis ir pradėjau kūkčioti.
-Pakalbėjau su Kipru ir paprašiau jo kelių laisvų dienų, kad galėtume mergaitiškai pasibūti. Susitariau, kad tau nereiktų į darbą, - nekreipdama į mano verksmus Dora papasakojo viską.
-Tu čia apsistosi?
-Taip! Čia mano daiktai, - parodė į lagaminą. – tikiuosi priimsi mane į savo didelę dvigulę lovą, - nusijuokė ji ir nušluostę mano skruostus. – Pašėlsim!
-Dėkui, - nusijuokiau ir dar kartą apkabinau ją.
Aš taip ilgėjausi Doros, jog atrodė, kad mes nesimatėme kelerius metus, nors iš tikro tik pusę metų. Laikas praskriejo taip greitai, o aš turiu jai tiek daug ko papasakoti, todėl esu laiminga, kad Kipras leido jai čia apsistoti ir dar neiti į darbą.
-Kaip tu sugalvojai padaryti man staigmeną?
-Tai Kipro nuopelnas, - užvertusi akis pasakė Dora. – Jis bendravo su Hendriu ir sužinojęs, jog abu planuojame aplankyti tave pasiūlė padaryti staigmeną.
-Labai gera staigmena! – patikinau ją.
-Iš tiesų manau Kipras yra geras vyrukas, neturiu dėl ko ant jo pykti, tiesiog jis man nepatiko dėl to, kad tave įskaudino, bet dabar. Pažiūrėk, tu švyti, - patikino ji mane. – Jūs abu atrodote labai laimingi.
-Dėkui, Dora, bet aš nenoriu skubėti, noriu, kad viskas vyktų po truputį, nes jau ir neštumas viską sujaukė ir labai paspartino.
-Tiesa! Turiu dovaną mažam Kipriukui, - prisiminė Dora.
-Nereikėjo, - papurčiau galvą ir stebėjau kaip ji iš rankinės ištraukia mažą baltą dovanų maišelį. – be to, mes dar nežinome kas gims, todėl prašau nevadinti jo Kipriuku, - paprašiau ir paėmusi maišelį ištraukiau dovaną.
Tai buvo balti naujagimio batukai, lygiai tokie pat kaip ir mano sapne ir aš labai nustebau. Negalėjau patikėti, kad dabar, kai nesapnuoju aš iš tikro juos laikau.
-Ar patinka? – pamačius mano veidą Dora suglumusiai paklausė manęs, nes manė, jog man nepatinka.
-Jie nuostabūs, - išspaudžiau šypseną ir įdėjau juos atgal į maišelį ir pasidėjau ant lovos krašto. – ačiū, - padėkojau ir apsikabinau ją. – Labai džiaugiuosi, kad tu čia, - sušnabždėjau.
Atsitraukiau nuo jos ir šyptelėjau, o tada pajutau kaip mano pilvas sugurgia ir negalėjau sulaikyti juoko.
-Kas? – nustebo Dora.
-Aš labai noriu valgyti, - pripažinau ir nusijuokiau dar kartą. – Eime, manau Marija jau bus ką nors pagaminusi.