Viskas ko nori Ji

I/VI

-Leisk man, parvešiu tave namo, - pasisiūlė ponas.

-Dėkui, bet nereikia, atvykau čia su savo automobiliu, - pasakiau sustojusi ir parodžiau į netoliese stovinti „vabaliuką".

Kipras pamatęs mano automobili prasižiojo, bet nežinau ar dėl to, kad jis išsigando ar dėl to, kad jis pradėjo nerimauti.

-Kas? – pasiteiravau.

-Nemanau, kad tau tas automobilis tinkamas.

-Ką turi omenyje?

-Tokiai merginai reiktų saugesnio automobilio, - paaiškino jis.

-Mano automobilis saugus, - pasipiktinus atkirtau ir jau ketinau eiti, bet jis sučiupo mane už rankos. – Ko?

-Nupirksiu tau saugesnį automobilį, kad galėtum atvykti į darbą, - staigiai sugalvojo Kipras.

- Tu tikrai išprotėjai? – paklausiau ir atsitraukiau nuo jo. – Mano automobilis man puikiausiai tinka, nereikia prie jo prisikabinėti. Be to, tau nereikia nerimauti dėl mano saugumo, aš turiu, kas manimi pasirūpina.

-Kas pasirūpina tavimi?

-Mano vaikinas, - piktai atrėžiau, nors tai buvo visiškas melas.

-Juk sakei...

-Nesvarbu ką tau sakiau, tiesiog atstok nuo manęs ir leisk man dirbti. – Piktai atrėžiau ir nuėjau nuo jo.

Kai nuo jo nuėjau jaučiausi tokia laisva ir lengva, lyg pienės pūkas, pavasario vidurio vėjo pučiamas, bet po to staiga supratau, kad tą lengvumą slegia didelis melas. Ką tik sumelavau vyrui apie tai, kad esu užimta, nors šiuo metu man visiškai nerūpi santykiai. Svarbiausias - darbas ir nauja kuriama ateitis. Puikiai žinojau, kad melo kojos trumpos, taigi, turiu sau naują užduotį susirasti vaikiną, iki kol Kipras nesupras, kad aš apsimelavau, o juk melas tikrai blogas dalykas. Nuo pat mažens buvau mokama būti sąžininga ir nemeluoti. Žinoma buvo atvejų kai melavau, bet tai tik buvo paaugliško kvailumo padarinys, kurio pasekmės visada būdavo suprastos tėvų ar senelių.

Važiuodama namo pradėjau galvoti apie koki nors vaikiną, kuri sutikau per studentavimo metus. Mano mintyje buvo keletas vardų, bet vienintelis puikiausiai tiko: Robertas. Prisiminus tą vaikiną man širdyje sukyla tik geriausi jausmai. Robertas tikrai geras vyras, patikimas, supratingas ir mylimas. Grįžusi namo nuėjau į socialinį tinklapį „Facebook" ir į paieškos laukelį suvedžiau „Robertas Vardas" ir man išmetė kelis vaikinukus, bet aš radau tai ko ieškojau. Iš karto parašiau jam draugišką laišką: „Sveikas, Robertai, turbūt manęs nepameni, arba kaip tik pameni, net nežinau, taigi, prisiminiau tave ir norėčiau su tavim susitikti. Ar galėtum?"

Kadangi jis buvo prisijungęs gavau jo žinutę visai greitai: „Sveika, Beka, kaip seniai tave mačiau ir girdėjau, žinoma, noriu susitikti, bet deja aš nebegyvenu saloje, baigiau studijas ir persikrausčiau į žemutinį Manheteną".

Man tokios žinios buvo puikios, nes žinojau, kad mums gal pavykti susitikti. Patenkinta atrašiau jam: „Tai kaip šaunu, nes aš taip pat po diplomų įteikimų persikrausčiau į Manheteną. Įsidarbinau ir dabar susidūriau su problemomis, apie kurias nenoriu susirašinėti, bet norėčiau susitikti ir asmeniškai apie kai ką pasikalbėti, gal net paprašyti pagalbos."

Gavau labai optimistišką Roberto žinutę: „Žinoma, Beka, galiu padėti, tik ne su matematika, man vis dar sunku ją suprasti. :D Taigi, kada susitinkam ir kur?"

Nusijuokiau perskaičiusi tokią mielą jo žinutę. Jis man rašė taip tarsi nieko nebūtų buvę tarp mūsų prieš daugiau nei tris metus. Mes rašinėjomės kaip tikrai artimi draugai, sutarėm dėl susitikimo, kuris bus antradienį, ryt, po darbo, jis pasiims mane ir tada vyksime į kokią nors kavinę.