Viskas ko nori Ji

I/VI

– Leisk man parvežti tave namo, – pasiūlė Kipras žemai, tarsi tikrindamas, ar tikrai atsisakysiu.

– Dėkui, bet nereikia, – sustojau ir parodžiau į netoliese stovintį mano mažą „vabaliuką". – Atvykau savo automobiliu.

Kipras atsisuko į mano „vabaliuką" ir prasižiojo. Jo veide buvo matyti kažkas neaiškaus – baimė ar nerimas? Nesuspėjau suprasti.

– Kas? – paklausiau, nes jo reakcija mane išgąsdino.

– Manau, tau tas automobilis netinkamas, – šnibždėjo jis, tarsi kalbėtų apie kažką labai svarbaus.

– Ką turi omenyje? – įdėmiai žvelgiau.

– Tokiai merginai reikėtų saugesnio automobilio, – paaiškino Kipras.

– Mano automobilis saugus, – pasipiktinau ir jau ketinau nueiti, bet jis sučiupo mane už rankos.

– Ko? – pasipriešinau.

– Nupirksiu tau saugesnį automobilį, kad galėtum patogiai atvykti į darbą, – staiga tarė Kipras, jo akys degė kažkokia nepaaiškinama užsispyrimu.

– Tu tikrai išprotėjai? – atsitraukiau, norėdama išsilaisvinti. – Mano automobilis man puikiai tinka. Nereikia prie jo kabinėtis. Be to, tau nereikia nerimauti dėl mano saugumo – aš turiu, kas manimi pasirūpina.

Kipras susiraukė.

– Kas tas, kas tavimi rūpinasi? – klausė jis žemai.

– Mano vaikinas, – pasakiau tvirtai, nors iš tikrųjų tai buvo visiškas melas.

– Bet juk sakei... – jis pradėjo sakyti, bet aš greitai jį nutraukiau.

– Nesvarbu, ką tau sakiau. Atstok nuo manęs ir leisk man dirbti, – piktdžiugiškai atrėžiau ir nuėjau.

Kai nuėjau, jaučiausi lengva lyg pienės pūkas, kurį pučia pavasario vėjas. Tačiau tas lengvumas buvo apgaulingas – žinojau, kad tą momentą prislėgė didelis melas. Aš ką tik apgaudinėjau Kiprą. Apgaudinėjau save.

Darbas ir nauja ateitis buvo svarbiausi dalykai mano gyvenime, o santykiai – tik kliūtis. Tačiau melas slegė. Nuo vaikystės mane mokė būti sąžininga, nemeluoti. Aišku, būdavo paaugliškų kvailysčių, bet tai visada buvo smulkios klaidos, už kurias būdavau atleista. Važiuodama namo galvojau apie vaikiną, kurį pažinojau studijų metais. Kai kurie vardai suktelėjo mano mintyse, bet vienas iš jų – Robertas – iškart švytėjo. Su juo turėjau tik gerus prisiminimus – jis buvo patikimas, geras ir supratingas.

Grįžusi namo, įsijungiau „Facebook" ir į paiešką įvedžiau „Robertas Vardas". Radau keletą, bet vienas atrodė tiksliai tas. Iškart parašiau jam draugišką žinutę:

„Sveikas, Robertai, turbūt manęs nepameni arba gal pameni – net nežinau. Taigi prisiminiau tave ir norėčiau susitikti. Ar galėtum?"

Jis atsakė greitai, o jo žinutė buvo kupina šilumos:

„Sveika, Beka! Kaip seniai tave mačiau ir girdėjau. Žinoma, noriu susitikti, bet aš jau nebegyvenu saloje – baigiau studijas ir persikrausčiau į žemutinį Manheteną."

Tai man buvo puiki žinia. Žinojau, kad galėsime susitikti. Parašiau jam:

„Šaunu! Aš taip pat po diplomų įteikimo persikrausčiau į Manheteną, įsidarbinau ir dabar susiduriu su sunkumais, apie kuriuos nenoriu rašyti. Norėčiau asmeniškai apie tai pakalbėti, gal net paprašyti pagalbos."

Jo atsakymas buvo linksmas ir atviras:

„Žinoma, Beka, galiu padėti, tik ne su matematika – man vis dar sunku ją suprasti. Taigi, kada susitinkam ir kur?"