Viskas ko nori Ji

V SKYRIUS: Nauji Bandymai

Į lagaminą susidėjau daiktus. Kipras telefonu kalbėjosi su savo advokatu apie kažkokius man nežinomus reikalus ir tada žvilgtelėjo į mane.

-Jau galim vykti?

-Taip, čia mano lagaminas, - parodžiau ir tada apsidairiau ar nieko nepalikau.

-Gerai, vykstam atgal į mano loftą. – linktelėjo jis paėmęs visus daiktus.

Prie durų mūsų laukė Kipro šeima: mama, tėtis, sesuo ir svainis. Jie maloniai mus išlydėjo, palinkėjo sekmės ir pakvietė, dar kada atvykti pas juos, pasisvečiuoti. Kipras pažadėjo, kad dar tikrai atvyks.

Kelionė atgal mane paveikė. Oras buvo siaubingas. Tirštas rūkas, buvo lyg simbolis dėl nuotaikos, įtampos, kuri buvo tarp mūsų, tiek Kipro, tiek manęs. Niūrus kraštovaizdis mane baugino. Kiprui lekiant greitkeliu aš šiek tiek baiminausi, dėl savo sveikatos.

-Gal gali važiuoti lėčiau?

-Blogai jautiesi? – paklausė jis manęs ir pasižiūrėjo į mano pusę.

-Ne! – riktelėjau išsigandusi. –Žiūrėk į kelią!

-Gerai, gerai, - atsiduso jis ir papurtė galvą.

Giliai atsidusau ir tada užsimerkiau, bendžiau nusiraminti. Rankomis apsikabinau savo pilvą, lyg saugočiau tą mažylį. Ramiai būnant su savimi supratau, kad veltui, taip užrėkiau ant Kipro. Mintyse bandžiau suregsti gražų atsiprašymo sakinį, bet aš nugrimdau į miegą. Sapnavau, kai mažas berniukas laksto mano senųjų namų kieme, o aš, mama, tėtis, Lukas ir Kipras stebime tą pakvaišėlį. Mačiau kaip visų veiduose švytėjo šypsenos, o akys žybėjo matydamos tokį stebuklą. Sapnas buvo tikrų tikriausia fantazija, nes tėčio jau senai nėra šalia mūsų, Lukas priekaištauja, mama nori, kad vaikas gimtų santuokoje, o pats Kipras nepatenkintas dėl to, kad aš noriu neskubėti. Aš noriu gyventi ir šypsotis taip kaip tame sapne šypsosi mano artimieji, bet žinau, kad tai sunku, nes yra daug neaiškumų. Bet viskas susitvarkys, viskas tik gerės. Tikiuosi...

Staiga pramerkiau akis ir supratau, kad aš jau aikštelėje. Kipras jau kaip tik stato automobili šalia manojo ir žvilgteli į mane. Nedrąsiai šypteli ir tada atsisegęs diržą pasilenkia prie manęs ir tyliai sušnabžda:

-Ar nors kiek pailsėjai?

Aš nieko nesakiau, tiesiog linktelėjau ir atsisegusi savo saugos diržą išlipau iš automobilio. Kipras išlipęs, iš bagažinės ištraukė mūsų daiktus ir pajudėjo prie lifto. Pakile į jo prabangią rezidenciją prie durų sutikome Džoną, šviesiaplaukę apsauginę. Ji atrodė šiek tiek sunerimus.

-Ponai Stutmundai, atsiprašau, bet negalėjau sulaikyti ponios Keitės, ji tiesiog įsiveržė čia ir pareikalavo su jumis susitikti, - apgailestaudama pasakė ji.

Kipras ramiai linktelėjo padėjo daiktus prie lifto ir tada pasižiūrėjo į mane, lyg galvodamas, kad viskas labai blogai. Jo žvilgsnis daug ką pasakė. Kipras bijojo ir jaudinosi, bet giliai įkvėpęs jis pajudėjo link svetainės. Aš stovėjau kaip įbesta, nenorėjau, kad Keitė mane čia pamatytų, bet nebuvo jokios išeities. Mano kambarys kitoj pastato pusei, reikia pereiti svetainę norint atsidurti ten. Taigi, taip pat kaip Kipras giliai įkvėpiau ir tada nešdama savo lagamino pajudėjau per svetainę. Girdėjau kaip Keitė aiškinasi su Kipru:

-Ar nesupranti, kad taip negalima! Tu neatsiklausei manęs!

Ir tada jos riksmas nutilo, ne ji mane pamatė. Žvilgtelėjau į Keitės ir Kipro pusę ir toliau pajudėjau link savo kambario. Įėjusi į jį girdėjau kaip ji rėkia:

-Ką? Ji čia gyvena?

Sėdėjau savo kambaryje ir tikrai nieko nedariau. Aš tiesiog neišstengiau pajudėti. Užsiėmusi už galvos supratau, kad blogai padariau, kad gyvenu pas Kiprą. Tai tikrai per daug anksti. Negražu nei Keitės, nei mano atžvilgiu, nes atrodau kaip kokia turtų medžiotoja ar barakūda, kuri išskyrė šią šeimą. Nors ir buvau užsidariusi savo kambaryje, vis tiek girdėjau Keitės pakeltą ir piktą balsą. Kaip supratau Keitas papasakojo jai apie mane ir ji nepatenkinta, jog aš susipažinau su jos vaiku. Ji elgėsi kaip plėšruonis, žvėris, kuriai svarbiausia apginti savo atžalą. Po to svetainėje nutilo visi rėkimai ir supratau, kad Keitė jau išvyko. Atsistojusi nuo savo lovos priėjau prie veidrodžio ir žiūrėjau į save. Pykau ant savęs, kad atsikrausčiau pas Kiprą.